„Dykumų gėlė“ – knyga, šokiravusi pasaulį. Knygos ištrauka

Autobiografinis romanas „Dykumų gėlė“ – tai sukrečianti pasaulinio garso modelio Varis Diri (Waris Dirie) gyvenimo istorija. Tai pasakojimas apie genčių papročių ir tradicijų suformuotą nematomą Afriką, kurioje nėra vietos moteriai.

Varis Diri gyvybė buvo įkainota penkiais kupranugariais. Tiek septyniasdešimtmetis „jaunikis“ pasiūlė jos tėvui už nuotaką. Tačiau dvylikametė paauglė sugebėjo palikti savo namus Somalyje. Mergina ryžosi alinančiai kelionei per dykumą pas savo tetą į Mogadišą. Ten jos laukė sunkus darbas, tačiau galiausiai jos svajonė pasiekti Londoną išsipildė ir ji tapo pasaulinio garso modeliu.

Varis istorija – išimtis. Kasmet du milijonai Afrikos mergaičių ir merginų suluošinamos atliekant barbarišką genitalijų apipjaustymo ritualą. Už šios statistikos slepiasi dar daugiau sugriautų likimų ir tragedijų – antisanitarinėmis sąlygomis atliekamos „operacijos“ dažnai baigiasi mirtimi, psichikos sutrikimais, depresija ar AIDS. Penkerių šį siaubą išgyvenusi Varis knygoje atvirai kalba apie šias siaubingas praktikas ir moterų beteisiškumą. Varis iš fizinio ir psichologinio skausmo vėliau išvadavo chirurgo skalpelis, tačiau milijonus Afrikos moterų kančia lydi visą gyvenimą.

Tapusi garsiu ir matomu žmogumi, Varis Diri išdrįso be užuolankų prabilti apie Afrikoje atliekamus moteris žalojančius ritualus. 1997 m. Jungtinių Tautų Organizacija paskyrė ją ypatingąja ambasadore Afrikos moterų teisėms ginti. Nuo 2002 m. veikia fondas, pavadintas „Dykumų gėlės“ vardu. Būtent tai gimtąja kalba reiškia ir pačios Varis vardas.

Trečią kartą Lietuvoje pasirodanti knyga „Dykumų gėlė“ – tai lyg negyjanti žaizda, atverianti skaudžiausias Afrikos žemyno žaizdas. Deja, knygoje nagrinėjamos problemos išlieka aktualios ir šiandien, todėl knyga nepraranda savo vertės. Ji sulaukė daugiau nei 65 leidimų visame pasaulyje, parduota per 11 mln. jos egzempliorių. 2009 m. pagal ją sukurtas to paties pavadinimo filmas.

„Daugelis galvoja, kad tai – moterų problema kažkur Afrikoje. Štai dėl tokio požiūrio ji ir neišnyksta. Manau, kad jei tai nutiktų vyrams, mums netektų čia sėdėti ir apie tai diskutuoti. Tai viena iš daugelio moterų nelygybės problemų.“

Varis Diri

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Būtent per siestą mane užsnūdusią pažadino liūtas. Tą akimirką laisvė man neberūpėjo. Aš tik norėjau grįžti namo pas mamą. Ji man rūpėjo labiau nei maistas ar vanduo. Mūsų genčiai buvo įprasta išeiti vienai ar porai dienų be maisto ir vandens, todėl aš žinojau, kad daugiau nė vienos dienos nebeišgyvensiu. Buvau tokia silpna, kad vos galėjau pajudėti. Kojos buvo taip sužalotos ir perštėjo, kad kiekvienas žingsnis tapo baisia kančia. Tuo metu, kai liūtas atsisėdo priešais mane ir alkanas apsilaižė, aš pasidaviau. Susitaikiau su mintimi, kad staigi žūtis būtų geriausias būdas palikti šį vargą.

Tačiau liūtas tik žiūrėjo į mano kaulus, persišviečiančius per odą, įdubusius skruostikaulius ir išsprogusias akis. Jis pasitraukė. Nežinau, ar jį apėmė gailestis dėl tokios varganos sielos. O gal jis praktiškai nusprendė, kad neverta manimi net užkandžiauti. O gal Dievas mane užstojo. Maniau, kad Dievas, būdamas gailestingas, manęs pasigailėjo, taip paprastai neleisdamas man numirti iš bado. Jis sumanė kitą planą, todėl aš meldžiau jo pagalbos:

–  Imk ir vesk mane, – laikydamasi už medžio atsistojau ant kojų ir ėmiau jo šauktis.

Kiek paėjusi, po kelių minučių priėjau ganyklą, kur po visą pievą ganėsi kupranugariai. Kai pamačiau daugiausia šviežio pieno pritvinkusią kupranugarę, pasileidau bėgti jos link. Aš žindau pieną kaip vaikas. Pamatęs mane kaimenės varovas suriko:

–  Dink iš čia, kale, – ir išgirdau botago pliaukštelėjimą. Buvau pasiryžusi viskam, todėl vis čiulpiau, rydama pieną taip greitai, kiek tik tilpo mano burnoje. Varovas piktai ir garsiai šaukdamas ėmė bėgti manęs link. Jis žinojo, kad jei manęs nenubaidys iš tolo, po to bus per vėlu – pienas bus iščiulptas. Kadangi jau buvau pasisotinusi, leidausi į kojas. Jis puolė iš paskos ir man besprunkant net sugebėjo porą kartų pliaukštelėti botagu. Varovas bėgo ne taip greitai kaip aš. Palikau jį sau už nugaros, besiplūstantį po vidurdienio saule.

Įgijusi naujų jėgų, bėgau ir bėgau, kol pasiekiau gyvenvietę. Dar niekada neteko būti panašioje vietoje kada nors anksčiau, kur stovėjo pastatai ir iš kietai susigulėjusio purvo padarytos gatvės. ėjau gatvės viduriu, manydama, kad tai man eiti skirta vieta. Klaidžiojau po miestą, į visas puses sukiodama galvą dairiausi į neįprastą mano akims aplinką. Viena moteris eidama pro mane apžvelgė nuo galvos iki kojų ir sušuko:

–   Kvaile tu, kur manaisi esanti? – kitiems praeinantiems miestelėnams ji dejavo: – O Dieve, tik pažiūrėkite į jos kojas! 

Ji įsistebeilijo į suskilinėjusias, kruvinais šašais nuėjusias kojas.

–  O Dieve. Tikriausiai ši kvaila mergaitė iš kaimo.

Moteris mane perprato. Ji man sušuko:

–   Mergaite, jei tu dar nori gyventi, dink kuo greičiau nuo kelio! – pamojavo man pavymui ir nusijuokė.

Supratau, kad visi tai girdėjo, todėl man buvo be galo gėda. Nesupratusi, apie ką ta moteris kalbėjo, toliau ėjau gatvės viduriu nuleidusi galvą. Gana greitai privažiavo sunkvežimis. Pyp! Pyp! Buvau priversta greitai sprukti nuo kelio. Pasisukau veidu į mašinas ir sunkvežimius, o kai jie važiuodavo pro šalį, tiesdavau ranką. Negaliu sakyti, kad stabdžiau mašinas, nes neturėjau jokio supratimo, ką reiškia keliauti autostopu. Taigi aš tik stovėjau prie kelio ištiesta ranka, bandydama kažką sustabdyti. Pro šalį prazvimbusi mašina vos nenusinešė rankos, laimė, spėjau laiku atitraukti. Kitą kartą ją vos ištiesiau ir priėjusi arčiau kelio traukiau tolyn. Žiūrėjau į pro šalį pravažiuojančių mašinų vairuotojų veidus, tyliai melsdamasi už tą vienintelį, kuris sustos ir man padės.

Netikėtai sustojo sunkvežimis. Aš nesididžiuoju tuo, kas įvyko vėliau, bet tai įvyko. Taigi ką aš galėčiau papasakoti, jei ne tiesą? Iki šiol, kai prisimenu tą sunkvežimį, galvoju: „O, kad būčiau paklausiusi savo vidinio balso ir ten nelipusi!“

Sunkvežimis buvo pilnas suskaldytų ir apvalių akmenų statyboms. Priekyje sėdėjo du vyrai. Vairuotojas pravėrė duris ir somališkai pasakė:

–  Šok, mažute.

Jaučiausi bejėgė ir labai išsigandusi.

–  Aš važiuoju į Mogadišą, – paaiškinau.

–  Aš nuvešiu, kur tik tau reikia, – atsakė jis šyptelėdamas. Kai jis šypsojosi, buvo matyti rudos spalvos dantys. Tabako rudumo. Aš žinojau, kad tai, kas nuspalvino jų dantis, buvo ne tabakas. Kartą mačiau savo tėvą tai bekramtantį. Tai buvo katas, narkotinis į kokainą panašus augalas, kurį kramtė Afrikos vyrai. Moterims buvo draudžiama prie jo prisiliesti, nes nuo to augalo, sugriovusio daugelio gyvenimus, vyrai netenka proto ir tampa be galo jautrūs bei agresyvūs.

Jaučiau, kad patekau į bėdą. Kadangi nežinojau, ką dar galėčiau daryti, nuleidau galvą. Vairuotojas liepė man lipti į sunkvežimio galą. Mintis, kad laikysiuosi atokiau nuo vyrų, suteikė man palengvėjimo. Įlipau į priekabą ir atsisėdau kamputyje, bandydama kuo patogiau įsitaisyti ant akmenų krūvos. Buvo tamsus paros metas ir vėsu dykumoje. Sunkvežimiui pajudėjus, atsiguliau ant žemės, taip pasislėpdama nuo šalto vėjo.

Tik tada pastebėjau dar vieną dalyką. Šalia manęs ant akmenų krūvos klūpojo vyras, važiavęs kartu su vairuotoju. Atrodė keturiasdešimties metų ir buvo labai šlykštus. Man pasišlykštėjimą kėlė jo slenkantys plaukai – jis buvo beveik plikas, o kaip kompensaciją augino mažus ūsus. Jo dantys buvo nuskilę, vietomis jų trūko; likusieji buvo apskretę šlykščia ruda spalva nuo kato, bet jis vis tiek šiepėsi išdidžiai juos rodydamas. Nesvarbu, kiek ilgai gyvensiu, tačiau niekada nepamiršiu jo gašlaus žvilgsnio.

Be to, jis buvo nutukęs – tai supratau jam nusimovus kelnes. Jis švytavo savo sustangrėjusiu peniu man prieš akis, paskui pagriebė man už kojų ir bandė jėga jas praskėsti.

–  O ne, prašau, nereikia, – meldžiau jį. Suvijau savo plonas kojas vieną aplink kitą kaip riestainį, laikiau tarsi surakintas. Jis grūmėsi su manimi bandydamas išskėsti kojas į šonus. Tai nepavyko, taigi jis užsimojęs stipriai trenkė man per veidą. Suspiegiau, bet vėjas nusinešė mano balsą su skubančiu sunkvežimiu į nakties gilumą.

–  IŠSKėSK SAVO MėŠLINAS KOJAS!

Mes grūmėmės. Jis prispaudė mane visu savo svoriu, aštrūs akmenys rėžėsi man į odą. Atsivedėjęs dar kartą smogė man į veidą, šį kartą daug skaudžiau. Laukdama kito smūgio žinojau, kad turiu sugalvoti, ką daryti toliau. Jis buvo per sunkus, kad galėčiau kovoti. Šis vyras aiškiai žinojo, ką darė. Mano nelaimei, jis turėjo patirtį prievartaudamas kitas moteris. Paprasčiausiai aš tapau kita jo auka. Stipriai troškau jį nužudyti, bet neturėjau kuo. Tada apsimečiau, kad sutinku su jo norais, ir meiliai tariau:

–  Gerai, gerai. Bet pirmiausia leisk man pasisioti. Pastebėjau, kad jis susijaudino dar daugiau, – o, maža mergaitė jo nori! – ir leido man atsistoti. Nuėjau į kitą priekabos pusę ir apsimečiau tupianti. Tai man davė kelias minutes pagalvoti, kaip veikti toliau. Paėmiau didžiausią, kokį galėjau surasti akmenį ir laikydama jį rankose sugrįžau ir atsiguliau šalia jo.

Jam besiropščiant ant manęs, suspaudžiau rankoje akmenį. Iš visų jėgų, kiek tik jų turėjau, stipriai smogiau į smilkinį. Pamačiusi, kad jis susverdėjo, trenkiau dar kartą, ir jis susmuko. Staiga tarsi kareivis įgijau milžinišką jėgą. Net nežinojau, kad galiu būti tokia stipri. Bet kai kažkas bando tave užpulti, tave nužudyti, gali tapti stipriausia. Iki lemiamos akimirkos net neįsivaizduoji, kokia gali būti stipri. Kai jis susmuko, trenkiau dar kartą, ir jam iš ausies pasipylė kraujas.

Jo draugelis, vairavęs sunkvežimį, matė, kas atsitiko priekaboje, ir ėmė šaukti:

–  Kas, po velnių, ten dedasi gale? – Jis ieškojo vietos krūmuose, kur galėtų pastatyti mašiną. Supratau, kad jei jis mane pagaus, man bus galas. Mašinai sumažinus greitį, aš nušliaužiau iki čiužinio galo, perlipau per akmenis, nušokau ant žemės ir sprukau kaip katė, norėdama išlikti gyva.

Sunkvežimio vairuotojas buvo senas. Jis iššoko iš kabinos ir rėkė užkimusiu balsu:

–  Tu nužudei mano draugą! Sugrįžk! Tu jį nužudei!

Kurį laiką jis bėgo man iš paskos pro tankius krūmus, paskui spjovė į savo užmojį (arba bent jau man taip pasirodė).

Senis sugrįžo, įsirioglino į mašiną, užvedė variklį ir pradėjo važiuoti paskui mane per dykumą. Automobilio žibintai apšvietė žemę aplink mane, už savęs girdėjau riaumojant variklį.

Bėgau greitai, bet sunkvežimis mane vijosi. Šoktelėjau į šoną ir pasukau tolyn nuo apšviesto ploto. Vairuotojas pametė mane iš akių, taigi jam teko pasiduoti ir grįžti į kelią.

Bėgau per smėlėtą žemę kaip medžiojamas gyvūnas, paskui per džiungles, vėl per dykumą. Nežinojau, kur esu. Saulė patekėjo, o aš vis bėgau… Galų gale pasiekiau kitą kelią. Nors šiurpas krėtė vien nuo minties, kas gali atsitikti, nusprendžiau surizikuoti dar kartą. Nuojauta kuždėjo, kad turiu bėgti kuo toliau nuo vairuotojo ir jo draugo. Niekada nesužinojau, kas jam atsitiko po to, kai trenkiau akmeniu. Todėl mažiausias dalykas, ko troškau, – dar kartą juos susitikti.

Saulei tekant stovėjau šalikelėje. Greičiausiai atrodžiau labai neįprastai. Mano dėvima skraistė priminė purviną kilimėlį. Ištisas dienas bėgant per dykumą, oda ir plaukai pasidengė dulkėmis, rankos ir kojos atrodė tarsi šakelės, kurios papūtus stipresniam vėjui trakštelėtų pusiau. Kojos, nusėtos žaizdomis, panėšėjo į raupsuotojo. Laikydama ištiestą ranką pamojavau atvažiuojančiam mersedesui. Elegantiškai apsirengęs vyras pasuko mašiną į kelio pakraštį. Aš įsirangiau ant odinės sėdynės ir įsispoksojau į prabangų mašinos vidų.

–  Kur tu važiuoji? – paklausė.

–  Tuo keliu, – atsakiau žiūrėdama į kelią, kuriuo jau važiavo mersedesas. Vyras pravėrė burną rodydamas savo baltus dantis ir ėmė juoktis.