„Dvi Tylos“ – kokybiško ir tikro gyvenimo temos knygose

„Knygos žengiantiems su pasauliu, ieškantiems tikrumo“ – toks leidyklos „Dvi Tylos“ šūkis. 2017 m. įsikūrusi leidykla jau spėjo sulaukti ne vieno skaitytojo dėmesio, o savo leidžiamų knygų selekcija bei jų itin estetiškais leidimais patraukė ir mano dėmesį, tad šiame tekste papasakosiu apie „Dvi Tylas“ bei pristatysiu keletą jų leidžiamų knygų.

 

„Dvi Tylos“ arba, kai namai nuščiūva į knygas panirus dviem

Būtent galvojant apie šį nuščiuvimą, kai knygas namuose skaito du asmenys, gimė ir leidyklos pavadinimas „Dvi Tylos“. Minėtoji atmosfera įkvėpė Drasidą Žemaitę kartu su vyru Viliumi nerti į jiems abiems artimą, o kartu ir visiškai naują sritį –knygų leidybą. Būtent skaitydami jie atrado bendraminčių, įkvėpusių pokyčiams ir naujiems projektams.

„Mes abu labai mėgstame skaityti knygas. Kai dar neturėjome vaikų, dažnai abu vakare susėsdavome, pasiimdavome knygas ir kiekvienas pasinerdavome į savo tylą.“ – sako Drasida. Visgi tylu tik stebint iš šono, kadangi kiekviena tyla pripildyta puslapių kalbos, o ši retkarčiais gali būti lengva, o kitą kartą – rimta, provokuojanti ar pamokanti. Leidyklai šios dvi tylos yra pačios iškalbingiausios.

„Dvi Tylos“ – nepriklausoma leidykla, siekianti leisti knygas, kuriomis tiki patys leidėjai. Pastaruosius labiausiai domina kokybiškos ir tikro gyvenimo temos, tokios kaip sąmoningas ir atsakingas vartojimas, pilnavertė mityba, grįžimas prie natūralumo ir gamtos, gilesnis savęs ir kitų pažinimas. Be viso to, įvairios kitos sritys, kurios šiuolaikiniam miesto žmogui, ieškančiam gilesnio, tikresnio santykio su savimi ir aplinka, padėtų formuoti naudingus bei naujus įpročius.

Kaip jau užsiminiau pradžioje, „Dvi Tylos“ knygos pasižymi itin estetiškais leidimais, tad leidyklos siekis ne tik leisti knygas, pasižyminčias vertingu turiniu, bet ir vienyti savo leidinius patraukliu dizainu, atrasti netikėtų leidybos sprendimų, leisiančių knygos gyvavimą pratęsti už jos puslapio ribų. Ir išties, akys bei pirštų galai jaučia malonų patyrimą, vartant leidyklos knygas, o tai buvo pripažinta ir „D&AD” apdovanojimuose, leidyklai gavus prizą už knygos „Proud of Lithuania. A Fairy Tale by Sweet Root” dizainą.

Nors ir būdama dar pakankamai maža leidykla, „Dvi Tylos“ turi visai nemažų ateities vizijų. Be knygų leidimo, „Dvi Tylos“ norėtų inicijuoti renginius, kelti diskusijas ir prisidėti kuriant nedidelius, bet reikšmingus pokyčius. Leidykla svajoja tapti didele platforma prasmingoms iniciatyvoms, tad savo veiklomis ir stengiasi judėti šios krypties link.

 

Knygos tikro gyvenimo temomis

Iš visų leidyklos „Dvi Tylos“ knygų, žemiau apžvelgsiu keletą, labiausiai patraukusių mano dėmesį. Tenka pripažinti, jog akys krypo į kur kas daugiau knygų nei tik išvardintos apačioje, tačiau nusprendžiau pristatyti tas, kurioms teko pabuvoti mano rankose (išskyrus vieną jų). Viliuosi, jog tarp jų atrasite ir sau patinkančią.

 

Veronika Urbonaitė-Barkauskienė. „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“

Nors pasinerti į motinystę greitu metu dar neketinu, klausimas „O kaip vaikus auginčiau aš?“, karts nuo karto, išnyra mano galvoje. Ypač tuomet, kai pradedu įsivaizduoti, kad ką jau ką, bet savo vaikus auginsiu tikrai kažkaip kitaip, nei daugelis vyresnės kartos atstovų. Kitaip, bet visgi nežinia kaip.

Sociologė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė knygoje „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“ socialiniais tekstais kalba apie tėvystę tų, kurie nuo jauno amžiaus gebėjo naudotis technologijomis, o internetas jiems nebuvo egzotika. Tų, kurie turėdami ir matydami kitus pavyzdžius, sau kelia nerealius lūkesčius, o kiekvieną nesėkmę reaguoja gerokai jautriau nei ankstesnės kartos. Skamba pažįstamai?

Knyga „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“ mano kartos atstovų bei mano pačios lūkesčius, susijusius su motinyste, smarkiai nuneigia ir, paprastai tariant, truputį „nuleidžia ant žemės“, parodant, jog tavo būsimas vaikas nebūtinai bus visų mėgstamas, nebūtinai bus mandagus, o internete bei knygose perskaitytos žinios, galimai neprivers vaiko tavęs klausyti.

Knyga kalba apie šį naivų tikėjimą, kad tėvystė bus lengva ir sklandžiai praeis, net neišsipurvinus rankų, tačiau greta pasakoja ir apie nenudailintą motinystę, storos odos užsiauginimą bei puikybės kaukės nusimetimą. „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“ yra praturtinta pokalbiais apie empatiją, vyrus, kūną, lūkesčius ir vienatvę, o šie pokalbiai verčia, apie galimai laukiančią tėvystę/motinystę, susidaryti ne vien tik įsivaizdavimais grįstas vizijas.

 

Emanuelis Ryklys. „Tebūnie kava“

Dar praėjusiais metais Emanuelio Ryklio knygą „Tebūnie kava“ dovanojau savo mamai – žmogui, kuris be rytinės kavos puodelio bei varškės sūrelio greta, neįsivaizduoja savo dienos pradžios. Tikiu, jog rytinės kavos ritualą (šiuo atveju, galbūt nebūtinai įtraukiant varškės sūrelį) turi ne vienas, tačiau kiek iš jūsų turi pakankamai žinių apie pagrindinį šio ritualo objektą?

Knyga „Tebūnie kava“ yra puikus vedlys kavos pažinties link, pradedant nuo kavos atsiradimo istorijos bei turinio eigoje susipažįstant su skirtingais kavos paruošimo būdais ir skoniais. „Tai knyga apie kavą ir aplink kavą. Smalsiems, atviriems ir norintiems pažinti bent dalį šio tamsiojo gėrimo pasaulio“ – sako knygos autorius.

Emanuelio Ryklio pavardė yra girdėta ne vienam kavos mėgėjui, juk Emanuelis yra tikras kavos entuziastas bei kavos eksperimentais užsiima jau septynerius metus. Daugelis jį pažįsta kaip „Crooked Nose & Coffee Stories“ kavos manufaktūros steigėją, o tie, kurie kavos industrija domisi dar plačiau – kaip kavos ruošimo įrankio „Bro“ kūrėją. Kitaip tariant, Emanuelio parašytos knygos turiniu verta pasitikėti, jam esant tikram kavos ekspertui.

Įdomu tai, jog Emanuelis turi linksmą istoriją – jo mama besilaukdama pradėjo gerti ženkliai daugiau kavos nei įprasta, tad, kaip Emanuelis teigia, ko gero, jis keliavo į šį pasaulį su noru gerti kiek įmanoma daugiau kavos. Iš šio noro gimusi „Tebūnie kava“ tapo autoriaus siekiu žmones supažindinti su fundamentaliais kavos dėsniais, tačiau tai darant itin lengvai ir aiškiai.

„Tebūnie kava“ pasižymi sofistikuotu, baltos ir juodos spalvų dizainu, o knygos vidus papuoštas fotografo Dariaus Petrulio nuotraukomis. Prie vizualinio knygos turinio kūrimo taip pat prisidėjo dizaineris Tadas Karpavičius ir iliustratorius Martynas Vilimavičius. Praėjusiais metais „Tebūnie kava“ buvo nominuota „Geras dizainas“ apdovanojimuose kaip vienas iš leidinių, turinčių geriausią dizainą.

 

Viktorija Aprimaitė, Viktorija Urbonaitė. „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“

Jei anksčiau minėtosios Emanuelio Ryklio knygos „Tebūnie kava“ dizainas praėjusiais metais Lietuvoje buvo pripažintas vienu geriausių, tai leiskite supažindinti su šios nominacijos nugalėtoja – Viktorijos Aprimaitės bei Viktorijos Urbonaitės pasakojimų rinktine „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“.

Pamenu, pirmą kartą pamačiusi knygą „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“, mano, lyčių lygybei bei feminizmui prijaučianti, širdis jau spurdėjo, norėdama ją įsigyti. Visgi šios knygos aš taip ir neįsigijau, tačiau panašaus koncepto knyga mano namuose nugulė „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ formatu. Tiesą sakant, ne nugulė, o parimo prie lango, savo ryškiai geltonu viršeliu tapdama tikra kambario puošmena.

Tiek pasaulyje geriau žinomos „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“, tiek „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ idėja – pristatyti pasaulyje nusipelniusias moteris jaunosioms skaitytojoms. Pastaroji, Viktorijų dueto sukurta knyga tampa tikru monumentu mūsų šalies moterims, kuomet knygoje pasakojamos istorijos apie poetes, knygnešes, diplomates ar net olimpines čempiones.

Įdomu tai, jog tarp 100 istorijų apie įkvepiančias Lietuvos moteris 50 šių istorijų yra apie istorines asmenybes, o kitos 50 – apie moteris, gyvenančias čia pat šalia mūsų. Kartą bandydama suprasti, pagal ką pateiktas knygos istorijų eiliškumas, netikėtai sutikusi Viktoriją Aprimaitę, jos paklausiau, ar tam yra koks nors kriterijus. Autorė atsakė, jog kuriant istorijų eiliškumą netaikė jokio kriterijaus, o skaitytojui norėjo palikti absoliučią laisvę knygą skaityti taip, kaip jis nori.

Verta paminėti, jog knygą iliustravo net 19 iliustratorių, o knygos gale galima rasti lipdukų kolekciją su kiekviena iš iliustruotų moterų. Lipdukai gali tapti puikiu būdu pasižymėti jau perskaitytas istorijas, ar, išsirinkus mėgstamiausią heroję, jos iliustracija pasidabinti, kad ir nešiojamojo kompiuterio viršelį. Būtent tai, perskaičiusi visą knygą aš ir ketinu padaryti.

 

Qing Li. „Miško maudynės. Shinrin-Yoku“

Paskutinė leidyklos „Dvi Tylos“ išleista knyga, kurią norėčiau apžvelgti, yra japonų imunologo, miško medicinos eksperto Qing Li  „Miško maudynės. Shinrin-Yoku“. Miškams visuomet jaučiau artumą, tiek dėl to, jog užaugau miško apsuptyje, tiek dėl vidinės ramybės, kurią, rodosi, kartais gali suteikti tik medžių apsuptis.

Shinrin reiškia mišką, o Yoku – maudynes. Miško maudynės yra terapija, kurios tikslas išmokyti žmones sąmoningai leisti laiką medžių apsuptyje, panirti į aplinką bei ne tik jaukiai praleisti laiką gražioje vietoje, bet ir pagerinti savo sveikatą. Knygoje autorius dalijasi savo tyrinėjimų patirtimi ir pasakoja apie miško bei augalų naudą tiek vidinei, tiek fizinei žmogaus būklei.

Japonai ilgai vykdė tyrimus norėdami įrodyti medicininę miško galią žmogaus organizmui. Dabar miško maudynės yra visiškai oficiali praktika ir Japonijoje veikia 62 miško bazės, kur žmonės užsiima miško maudynėmis patys, padedami gydytojų ir sertifikuotų gidų. Skaitydami šią knygą geriau susipažinsite su japonų istorija, kultūra bei, jei iki šiol nesate girdėję, sužinosite, kas yra tokie dalykai kaip kad fitoncidai.

Knyga tampa kaip niekad aktuali, kuomet mūsų gyvenimo tempas itin spartus, o šiuolaikinio žmogaus organizmas ir psichika dar nespėjo evoliucionuoti bei prie to prisitaikyti. Autorius ne tik pasakoja apie gydantį miško poveikį žmogui, bet ir pateikia praktinių patarimų, kaip būti gamtoje, kad poveikis sveikatai ir savijautai būtų didžiausias. Tai neabejotinai naudinga karantino laikotarpiu, kuomet ne vienas mūsų laisvės ieškome būtent pasivaikščiojimuose miškų takais.

„Miško maudynės. Shinrin-Yoku“ atspindi lėtesnio gyvenimo tempo, ryšio su gamta užmezgimo bei buvimo „čia ir dabar“ temas, tad nenuostabu, kodėl ši knyga buvo išleista būtent „Dvi Tylos“ leidyklos. Nors iš visų tekste aprašytų knygų, ši yra vienintelė kol kas negulinti mano lentynoje, tačiau net neabejoju, kad jei ne lentynoje, tai bent mano pačios rankose knyga tikrai atsidurs. Na, o tuomet bus galima eiti maudytis į mišką. Šįkart jau nebūtinai ežere.

 

Be visų šių išvardintų „Dvi Tylos“ knygų, taip pat norėčiau pasiūlyti atkreipti dėmesį į knygas „Kūno terapija mano gyvenime“, „Fotosintezė“ bei „Bičių revoliucija“. Taip pat leidykla turi įdomių knygų vaikams, tokių kaip „Na ir karštis!“, „Kai pažvelgsi į viršų“ ar „Pilna galva debesų“, tad šios leidyklos knygos išties gali būti atrastos ne vien tik vyresnio amžiaus skaitytojų.

Pasidalinkite savo „Dvi Tylos“ leidyklos knygų atradimais. Kurios knygos dizainas labiausiai patiko? Kokią knygą pasidovanojote sau ar artimiesiems?