Dolly Alderton romanas „Vaiduokliai“: atvirai ir sąmojingai apie šiuolaikinės moters vaidmenis visuomenėje

Neseniai lietuvių skaitytojus pasiekė jautrus, atviras ir humoro nestokojantis britų autorės Dolly Alderton romanas „Vaiduokliai“, kuris iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip saldainis prieš miegą, tačiau, iš tikrųjų, gvildena įvairias, gyvenimiškas ir socialines, šiuolaikinės jaunosios trisdešimtmečių kartos problemas. Romane apmąstomi moterų ir vyrų santykiai, jų socialiniai vaidmenys šiandieninėje, sėkmingų karjeros ir meilės istorijų iliuzijų pripildytoje ir nuo įvairių technologijų priklausomoje visuomenėje. Taip pat knygoje apsvarstomi vyro ir moters vaidmenų pasidalijimo poroje ir šeimoje klausimai. Paliečiami įtempti ir sutrūkinėję tėvų ir vaikų santykiai, bei žmonių (ne)susitaikymas su artėjančia senatve. Leidyklos „Jotema“ išleistas romanas, kupinas  tikroviškų, šiuolaikinę trisdešimtmečių kartą liečiančių temų, įtaigių veikėjų, jų charakterių ir netikėtų siužeto vingių.

Pagrindinė knygos veikėja – trisdešimt dviejų metų žurnalistė, rašytoja ir maisto tinklaraštininkė Nina, vis dar ieškanti savęs, artimų romantinių santykių ir artimesnio ryšio su savo tėvais. Plėtodama pagrindinių romano veikėjų paveikslus ir istorijas D. Alderton skaitytojams neleidžia nuobodžiauti. Pasakojant apie veikėjams tenkančius iššūkius ir juos ištinkančius netikėtumus, dažnai pasitelkiama ironija ar sarkazmas. Nors skaitant „Vaiduoklius“ galima nugrimzti į filosofinius ir netgi egzistencinius apmąstymus (nuo moterų lygybės ir vaidmenų visuomenėje klausimo iki jaunimą (ir ne tik jį) gąsdinančios senatvės), tačiau autorė iš Ninai ar kitiems veikėjams nutinkančių nesėkmių ir įvairių gyvenimiškų situacijų leidžia linksmai pasijuokti.

Dingstantys mylimieji ir trapūs santykiai su tėvais

Romano pavadinimas „Vaiduokliai“ – intriguojantis, iš pradžių galima pagalvoti, kad knygoje rasime šiek tiek mistikos, o galbūt pagrindiniai veikėjai net susidurs su vaiduokliais. Tačiau romane žodis „vaiduokliai“ turi kitokią reikšmę.  Šiais laikais gyvename neįtikėtinai sparčiame pasaulyje, kuriame įvairios technologijos užima labai reikšmingą vietą. Mes neįsivaizduojame gyvenimo be kompiuterio, telefono ir interneto su socialiniais tinklais, jie tarsi užvaldę mūsų kasdienybę: be jų negalime išeiti iš namų, nuolat tikriname elektroninį paštą ar susirašinėjimo programėles, keliame į savo socialinių tinklų paskyras mums svarbiausias akimirkas, esame laimingi ir ta laime norime pasidalinti su visu pasauliu. Dažnai būtent socialiniuose tinkluose galima susipažinti su naujais draugais, o kartais net rasti gyvenimo meilę. Nors viskas skamba labai romantiškai, tačiau pasitaiko ir tokių situacijų, kuomet virtualiame pasaulyje jums rodę dėmesį žmonės staiga dingsta lyg niekur nieko, neatsisveikinę, nepranešę, kodėl nebenori bendrauti, tarsi tapdami „vaiduokliais“ – kurie vieną akimirką buvo, tačiau dabar jų nebėra. Romano veikėjų pokalbiai atskleidžia dar viena reikšmingą temą – mūsų tėvai – tai mūsų „vaiduokliai“ ir jie visada yra šalia. Žmonės, kuriantys artimus  santykius poroje, šeimoje arba dar tik pradedantys juos megzti, dažnai prisimena savo tėvų pavyzdžius. Taigi juos visada nešiojasi su savimi lyg savotiškus vaiduoklius.

Romantinių santykių transformacijos

Kūrinyje pasakojama apie 32 metų moterį – Niną, sėkmingą, perspektyvią rašytoją ir straipsnių autorę. „Vaiduokliai“ prasideda prologu, vaizduojamas moters trisdešimt antrasis gimtadienis, pasakojama apie jos gyvenimą, draugus ir santykius. Knyga baigiasi epilogu, kuriame taip pat vaizduojamas pagrindinės veikėjos gimtadienis, tačiau jai jau trisdešimt treji metai. Nina – vyresnė, sumanesnė, turinti daugiau svajonių ir tikėjimo ateitimi. Pirmieji romano skyriai atskleidžia vis naujų detalių apie šios moters gyvenimą: apie buvusį vaikiną, draugus, tėvus, naujus santykius ir rašytojos darbą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jos gyvenimas nuostabus, tačiau verčiant knygos puslapius paaiškėja, kad viskas daug sudėtingiau nei atrodo. Kiekvienai moteriai skyrybos su savo partneriu gali būti sunkus etapas. Tačiau jei du žmonės poroje susėda ir pasikalba, kaip jie jaučiasi ir išsiaiškinę, nusprendžia išsiskirti, tuomet gyventi gali būti kiek lengviau. Žinoma, jei skyrybos nebuvo sudėtingos ir skausmingos, tai nereiškia, kad žmogus nemąsto apie tai, kas romantiniuose santykiuose buvo blogai… Nina su savo vaikinais visada palaikydavo tik ilgalaikius santykius, o su Džo draugavo net septynis metus, tačiau jiems vis tiek nepavyko. Kaip pora draugavę nuo studijų laikų, jie išsiskiria. 

Bet „nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“, savo santykius jie transformuoja į draugišką ryšį net ir po išsiskyrimo („vis dar drauge žiūrėdavome vesternus, darbe ištikus tragedijai pirmiausia skambindavome vienas kitam, vis dar kivirčydavomės dėl tikslių bendrų prisiminimų smulkmenų“, p. 100). Kurį laiką Nina nebenori kurti rimtų santykių, tačiau praėjus keliems metams ji ryžtasi pradėti iš naujo ir įkalbėjus draugei Lolai, parsisiunčia pažinčių programėlę „Linx“. Besinaudodama šia programėle, jauna moteris pastebi, kad egzistuoja keli vaikinų tipai: „apsimestiniai vaikinai“, kurie savo paskyroje pristato save kaip svajingą ir patikimą vyrą (p. 38), antra, vyrai aiškiai ir be užuominų pareiškiantys, kad nori tik sekso, taip pat atsiranda ir tokių, kurie rašo perdėtai manieringai, ir tokių, kurie rodo savo „rašymo įgūdžių stoką“ (p. 39).

Nepasiduodama Nina galiausiai susipažįsta su simpatišku ir įdomiu vyru, vardu  Maksas. Jie pradeda bendrauti, o po kurio laiko vaikščioti į pasimatymus. Viskas klostosi pakankamai greitai ir be galo romantiškai. Jie dažnai lieka nakvoti vienas pas kitą, galvoja apie bendrą ateitį,  vėliau  Nina  net  supažindina  Maksą su savo buvusiu vaikinu Džo. Nejučia net pradeda juos lyginti.  Vieną dieną Maksas prisipažįsta Ninai meilėje, viskas atrodo tobula, bet po to vakaro  kažkas nutinka… Moteris  niekaip negali su juo susisiekti, o naujas mylimasis dingsta kaip į vandenį. Toks vyro poelgis ją labai suglumina, atsitinka tai, ko nesitikėjo.  Juk bet kuriai merginai, pasakyti ir išgirsti žodį „myliu“ yra labai svarbu, tai įrodymas, kad ji tam žmogui vienintelė ir nepakartojama, kad gali jaustis  saugi. Bet ką  galvoti, kai tas vaikinas pradingsta?.. Ar Makso išsakytas meilės prisipažinimas buvo tik išbandymas, noras pasijuokti iš moters, vaikiška išdaiga? Iš pradžių Ninai šis dingimas neduoda ramybės, tačiau su laiku ji susitaiko, bando jį pamiršti ir  susitelkia į kitas veiklas.  Tačiau po ilgo laiko Maksas vėl pasirodo prie jos namų durų, kaip koks vaiduoklis. Jis teigia, suklydęs – bet kaip pasitikėti žmogumi, kai jis kartą tave labai įskaudino? Nina pajėgia atleisti, bet ar jos vaikinas nepavirs vaiduokliu ir vėl?

Artėjančios senatvės baimė 

Kita siužeto linija pasakoja apie Ninos ir jos tėvų santykius. Jos tėtis – jautrus, švelnus, smalsus intelektualas, deja, patyręs insultą suserga Alzheimerio liga. Jis pradeda dažnai painioti realybę su fantazija, kartais pamiršdamas net savo dukrą, neatpažindamas kitų žmonių, pasiilgdamas savo mirusios motinos ir tikėdamas, kad ji vis dar gyva. Ninos mama – praktiška, veikli, organizuota moteris, tačiau labai valdinga ir tiesmuka. Susirgus vyrui ji jaučiasi bejėgė, nors tikina, kad viskas gerai. Tačiau supranta, kad senatvė yra negailestinga, nors su tuo susitaikyti yra sunku („aš dar nenoriu būti sena, aš dar nepasiruošusi“, p. 335). Ninos santykiai su mama yra pašliję, atrodo, kad dukra labiau rūpinasi tėčiu, kol motina bando susitaikyti su vyro liga (nors jos susitaikymas labiau primena neigimą. Ji vis dar įsivaizduoja esanti jauna, netgi pasikeičia vardą ir nenori pripažinti, kad jai reikia pagalbos slaugant vyrą). Nei vienas iš mūsų negalime įlįsti į kito žmogaus kailį, todėl sunku suvokti, ką kitas jaučia, D. Alderton tarsi parodo, kad labai svarbu bandyti tai suprasti ir kalbėtis. Nina, savo kantrybe ir bandymu palaikyti mamą, žavi ir kelia pagarbą.

Šiuolaikinės moters vaidmuo ir lyčių stereotipai

Pagrindinės romano veikėjos Ninos išgyvenimai priverčia susimąstyti, kad net ir šiuolaikiniame pasaulyje, kai moterys yra išsikovojusios teisę balsuoti, dėvėti kelnes ir turėti lygiai tokias pačias teises kaip vyrai, vis dar esame sukaustyti lyčių stereotipų. Kaip teigia Nina: „Vaikščioti į pasimatymus, kai esi per trisdešimt. Viskam vadovauja vaikinai. Nuo mūsų niekas nepriklauso. <…> Taisykles kuria jie, o mes turime paklusti. <…> Ar įsivaizduoji, kas nutiktų, jei per pirmą pasimatymą taip pasakytų moteris? Jis kreiptųsi į policiją. Kodėl jam galima taip sakyti?“ (p. 159). Tačiau „Vaiduokliuose“ išryškinama ne tik lyčių stereotipų tema, bet ir moterų vaidmenų skirtumai. Autorė susitelkia į kelis moterų tipus, pavyzdžiui: vienišos moterys, kurios nuolat ieško antrosios pusės, dažniausiai jos kviečiamos į draugų šventes, nes „vienišos moterys trisdešimtmečių vakarėliuose garantavo tokią pat pramogą, kaip gerai žinomas dainų versijas atliekančios grupės. Mes nesame nėščios, todėl visada galime gerti, mūsų niekas nelaukia namie, todėl visada užsibūname iki vėlumos“ (p. 190). Taip pat ištekėjusios moterys, kurios nuolat dalina patarimus, gyvena užmiestyje, dideliame name, augina pora vaikų ir tolsta nuo draugų, kurie jų neturi, todėl nebelieka bendrų temų ir interesų.

Draugystė – dar viena svarbi romano „Vaiduokliai“ tema. Dažnai gali būti sunku išlaikyti santykius su draugais, kai bėgant metams daugelis mūsų vis keičiamės. Keičiasi mūsų požiūriai, pasaulėjauta, vieni – vis dar jaučiasi jauni ir nevaržomi, eina į klubus, neieškodami ilgalaikių santykių. Kiti – jau suka savo šeimos „lizdelius“, tuokiasi ir susilaukia vaikų. Romane Nina ir Ketrina yra ilgametės ir geriausios draugės, nors gyvena gan skirtingus gyvenimus, tačiau stengiasi išlaikyti judviejų draugystę, susitikti, kai gali, pasikalbėti ir palaikyti viena kitą, bet ar tai – lengva? Juk kiekviena iš šių moterų žvelgia į gyvenimą skirtingomis kryptimis. D. Alderton knyga įrodo, kad įmanoma išsaugoti ilgametę draugystę. Net jei moterys nebendrauja kelis mėnesius, susipyksta dėl nesutampančių nuomonių, jos vis tiek žino, kad prireikus bus šalia viena kitos.

Taigi, nors iš pradžių į D. Alderton romano „Vaiduokliai“ siužetinę liniją galima žvelgti gan skeptiškai – tarsi prieš jūsų akis atsidurtų dar vienas banalus pasakojimas apie meilę, romantinius santykius ir šiuolaikinę moterį, ieškančią gyvenimo partnerio per pažinčių programėlę. Ši knyga pasirodė kur kas atviresnė ir gilesnė, nebijodama paanalizuoti daug reikšmingų, bendražmogiškų ir socialinių temų, aktualių šiuolaikinei suaugusiųjų kartai, kuri dar tik pradeda kurti ilgalaikius artimus santykius ir savo šeimas. Rašytojos sukurti romano personažų charakteriai sudomina ir įtraukia, o kuriami  dialogai – nuoseklūs ir realistiški, leidžiantys įsijausti ir tapatintis su romano veikėjais, todėl skaityti šį kūrinį yra malonu.  Romaną galima rekomenduoti 18–35 m. moterims, kurioms pabodusios romantinės istorijos su laiminga pabaiga, taip pat ieškančioms šiuolaikinės, atviros, ironijos ir sarkazmo nevengiančios literatūros apie šiuolaikinę trisdešimtmečių kartą ir ją kamuojančius gyvenimo iššūkius.

Leidyklos „Jotema“ informacija. Parengė Greta Buivydienė