Ką tik lietuviškai pasirodęs britų rašytojos Caroline Hardaker distopinis romanas „Mišrūnai“ kalba apie žmogaus išlikimo kainą žlungančiame pasaulyje. Su kuo žmogus gali susitaikyti siekdamas išgyventi? Kuo virsta gyvenimas iš jo traukiantis brangiausiems žmonėms? Ką reiškia mylėti ir ką – iš tiesų būti gyvam? Ši distopija sulaukė tarptautinio pripažinimo ir literatų bendruomenėje pelnė autorei daug žadančios rašytojos vardą.
Pagrindinė romano „Mišrūnai“ veikėja Nora gyvena pasaulyje, kuriame išlikti darosi vis sunkiau: danguje nyksta paskutiniai paukščiai, oras tvinksta nuo teršalų, kūną puola vis sunkesnės ir greičiau plintančios ligos. Pasaulis tampa vis atšiauresnis. Tačiau Norai pasiseka – ji sutinka Artūrą, tobulą partnerį, su kuriuo gyvenimas turėtų tapti saugus ir paprastas. Bent jau toks buvo organizacijos „Easton Grove“, kuri rūpinasi pasiturinčių gyventojų sveikata, pažadas. Pamažu Nora ir Artūras ima pažinti vienas kitą artimiau, ir ant Noros piršto atsiranda sužadėtuvių žiedas. Rodos, viskas klostosi puikiai. Sveikindama pradėjus naują gyvenimą, „Easton Grove“ jiems dovanoja nuostabų mažytį padarėlį: juo būtina pasirūpinti, tačiau prie jo draudžiama prisirišti. Jis nulems Noros ir Artūro ateitį.
Pasak Publishers Weekly, „Mišrūnai“ – niuansų kupina proza, puikiai kuriami personažai, nerimą keliantys vaizdiniai, nuolat užklumpantys skaitytojus nepasiruošusius, tad lūkesčiams tenka kapituliuoti. „Mišrūnus“ į lietuvių kalbą vertė Aistis Žekevičius, o plačiau apie romaną – keletas autorės C. Hardaker minčių.
Apibūdinkite romaną „Mišrūnai“ 5 žodžiais.
Gilus. Įsimintinas. Tikroviškas. Hipotetinis. Šokiruojantis.
„Mišrūnai“ pasirodė prieš metus. Kaip pristatytumėte romaną būsimiems skaitytojams?
Skaitytojai panirs į žemišką, suktą ir šiek tiek trikdantį pasakojimą. „Mišrūnuose“ pasakoju apie tai, kokiems pasirinkimams ir aukoms žmogus pasiryžęs merdinčiame pasaulyje. Veiksmas vyksta realybę primenančioje Anglijoje, tačiau romano pasaulyje iš dirvožemio sunkiasi chemikalai ir lietus lyja iš alyvinio dangaus. Nyksta gyvūnų rūšys ir žmones vieną po kito pakerta keista liga, vadinama „pilkuma“. Pagrindinei knygos veikėjai Norai įstojus į išskirtinę sveikatos priežiūros organizaciją ir apsigyvenus su sužadėtiniu Artūru, jų palėpėje apsigyvena pūkuotas padaras. Noros pasaulis pamažu ima keistis. Daugiau nieko negaliu atskleisti, bet pažadu, kad įsijausite į Noros gyvenimą. Būkite pasiruošę tapti geriausiu jos draugu ir aršiausiu kritiku, nes jos pasirinkimai lydės į labai tamsią, bet kartu labai realiai projektuojamą ateitį.
Jūsų romane labai įdomiai persipina realybės ir fantastikos elementai. Kaip jums gimė „Mišrūnų“ idėja?
Vieno Edinburge leidžiamo mokslinės fantastikos žurnalo redakcija paprašė manęs parašyti kelis eilėraščius, todėl karštligiškai žvalgiausi po savo svetainę, ieškodama idėjų. Didžiausią įspūdį man palieka kūriniai, kuriuose šiek tiek iškraipomi tikrovės elementai – tiek, kad skaitytojui jie pasirodytų keisti, bet atpažįstami. Istorijos, panašios į tikras, ar galinčias tokiomis pavirsti netolimoje ateityje. Būtent jos man įstringa labiausiai. Tad parašiau eilėraštį apie vazoninę gėlę, mokesčių sąskaitą ir tuo metu į kambarį įsliūkino mano didelė katė, kuri ir įkvėpė parašyti „Mišrūnus“.
Prireikė kelių savaičių, kol supratau, kad šis nedidelis tekstukas turi potencialo. Redakcijai jo neišsiunčiau, pradėjau plėtoti siužetą, taip kūrinys virto apsakymu, po to novele, o galiausiai romanu, kurį turime šiandien.
Knyga „Mišrūnai“. Foto G. Kavaliauskaitės nuotr.
„Mišrūnuose“ labai aštriai keliate savasties, tapatybės, išgyvenimo instinkto ir gyvenimo prasmės klausimus. Ką norėjote perteikti skaitytojams?
Perskaičiusi vieną ar kitą mėgstamą knygą į pasaulį pažvelgdavau vis kitaip, tad aš irgi noriu skaitytojams perduoti šį jausmą. Norėjau įkvėpti žmones pamąstymams apie jų būtį, vietą pasaulyje ir jų sprendimų pasekmes. „Mišrūnuose“ kalbu apie tai, ką esame pasiryžę padaryti, kad išgyventume, ir apie neišvengiamą poreikį aukotis. Rašydama „Mišrūnus“ norėjau, kad skaitytojas įsivaizduotų save veikėjų vietoje, paklaustų savęs, kaip jis elgtųsi ribinėje situacijoje. Vienas man labiausiai patikusių dalykų, kurį atradau skaitydama atsiliepimus apie knygą, kad skaitytojai dažnai užversdami romaną užduodavo sau klausimą – ar ilgas gyvenimas visada būna prasmingas.
Tikiuosi, kad šis romanas suteikia skaitytojui galimybę pažvelgti į save tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Knygos pasakotoja Nora supažindina mus su savo istorija prabėgus kuriam laikui nuo pasakojamų įvykių. Ji prisimena tai, kas nutiko gana seniai, tad kyla klausimas kodėl ji apskritai pasakoja visą šią istoriją. Mane domina atminties psichologija. Kiek mūsų atsiminimų sutampa su tikrove? Ir kodėl mąstome apie tai, kas įvyko? Ką bandome įtikinti vis perkratydami galvoje tai, kas jau įvyko?
Taip pat norėjau, kad skaitytojai susimastytų apie tarpusavio santykius, nes ryšys tarp pagrindinių veikėjų Noros ir Artūro – vienas kertinių knygos aspektų. Juk santykiai ne visada yra tokie, kokie atrodo. Noros istorija, matyt, įstringa skaitytojų galvose ir tai yra būtent tai, ko norėjau – sukurti istoriją, kuri neišgaruoja vos priartėjus prie pabaigos. Noriu, kad perskaityta knyga plėstų akiratį, sujudintų ir priverstų keisti požiūrį ar išgirsti kitus argumentus. Net jei ir trumpam. Tikiuosi, kad su šia knyga man pavyko tai padaryti.
Iš „Mišrūnų“ atrodo, kad jums labai svarbu koks bus ateities pasaulis?
„Mišrūnuose“ labai svarbi aplinkosaugos tema. Romano veiksmas vyksta ateityje, kur plastiko tarša ir cheminis užerštumas stipriai išaugę. Dangus yra alyvų spalvos, o dirvožemis išdegina batų padus. Bet kartu toks pasaulis funkcionuoja labai panašiai kaip šiandien. Noros akimis matome, kaip sunkiai visuomenė bando užmegzti ryšį su mus nuodijančia gamta. Tik įsivaizduokite, jei gyventumėte pasaulyje, kuriame laukinė gamta apsiriboja iškamšomis muziejuose. Ką jūs galvotumėte apie kitokią nei žmogaus gyvybę? Ar ją vertintumėte taip pat kaip žmonių, ar kaip nors kitaip?
Norite pasakyti, kad knygoje vaizduojama ateitis iš tikrųjų gali tapti realybe?
Iš dalies. Jaučiau tai tik pradėjusi rašyti romaną, o dabar dar stipriau. Tokie dalykai kaip mikroplastikas, užterštumas… Nė nenumaniau, kad pasirodžius knygai viskas bus taip arti tos ateities, kuri vaizduojama romane. Galbūt nesulauksime alyvinio dangaus, mirštančios žolės ar degančių batų padų einant žeme. Tačiau tam tikra prasme šie dalykai jau vyksta. Plastiko atliekų pilna visur ir mes nežinome, kokie bus to padariniai.
„Mišrūnų“ pasakojimo būdas ir tempas kiek netikėtas, gerąja prasme. Daugelyje knygų, kurių siužetas orientuotas į ateitį ar kuriose kalbama apie apokaliptinius, pasaulį keičiančius įvykius, veiksmas vystosi labai greitai. Tuo tarpu „Mišrūnų“ siužetas – labiau vidinis ir labiau akcentuoja veikėjų vystymąsi. Kodėl pasirinkote būtent tokį pasakojimo stilių?
Mane kur kas labiau domina istorijos, kur skaitytojas pasineria į psichologinę, vidinę kelionę. Siužetas, kurio vingiai ir posūkiai priklauso nuo pasakojimo stiliaus, o ne nuo įvykių sekos. Prie viso to pridėkite ramų japonų literatūros pasakojimo ritmą, poetinę kalbą, su kuria dirbu jau daugelį metų, ir, štai, gaunate „Mišrūnus“. Man taip pat patinka eksperimentuoti, nustebinti skaitytojus. Negaliu pasakyti, kad nejaučiau nerimo pasirodžius knygai, tačiau iš atsiliepimų sprendžiu, jog mano eksperimentas pavyko.
Parengta pagal C. Hardaker asmeninę svetainę
Caroline Hardaker. Envela Castel nuotr.
Palikite komentarą