Didingas romanas apie tamsiąją Šiaurę

Atidėliojau skaityti šitą knygą. Visų pirma dėl apimties – pripažinsiu, kai skaityti laiko lieka tik vėlai naktį, norisi trumpesnių, lengvesnių romanų, kad neužtruktum pusę metų prie vieno. Baugino ir tema – XVIII amžius, Grenlandija, kunigas misionierius. Iš dalies klydau, iš dalies ir ne.

Romane pasakojama apie jauną, cinišką kunigą Morteną Falką, kuris Kopenhagoje besimokydamas kunigystės kur kas labiau domėjosi medicina, o po to viską metęs iškeliavo į ilgą ir pavojingą kelionę jūra – būti misionieriumi Grenlandijoje. Pirmoji dalis apie Daniją ir jo studentišką gyvenimą mane pribloškė (gerąja prasme): tiršta, sunkia, klampia kalba aprašomas to meto miesto gyvenimas, švelniai tariant, be jokių pagražinimų. Labai daug purvo, syvų, smarvės. Ir intelektualus pagrindinis veikėjas, kuriam jau nuo pat romano pradžios kyla esminis (jo gvenimui ir šiai knygai) klausimas – kas yra laisvė?

Vis atsikartoja Ruso mintis „Žmogus gimsta laisvas ir visur jis sukaustytas grandinėmis.“ Morteno pasirinkimai (nuo seksualinių eksperimentų iki pačių keisčiausių žingsnių asmeniniame ir karjeros gyvenime) dažnai siutina, tačiau supranti, kad viskas atsiremia į vieną ir tą patį klausimą: ar mūsų gyvenimo pasirinkimus suponuoja laisvė, ar priešingai, esame nuo pat gimimo sukaustyti savo lemties, dievo, luomo.

Įspūdinga ir Morteno kelionė laivu – užsupo mane vėl romano kalba. Skaičiau, kad laivo dalį vertėja vertė ilgiausiai, nes neįmanoma suprast tų visų terminų. Išvertė puikiai, skaitai ir biškį jūros liga puola. Na ir galų gale ta dalis, kurią galbūt reikėtų vadinti pagrindine – Morteno gyvenimas Grenlandijoje, kuris man visą laiką skaitant labiau priminė ne gyvenimą, o amžiną svyravimą tarp žemės ir pragaro, tremtį. Kažkuriuo momentu kilo mintis, kad romane „Zuleicha atmerkia akis“ tremtiniai daaaug geriau gyveno, negu Falkas Grenlandijoje.

O ta centrinė romano dalis apie tai, kaip Falkas susiduria su vietine sekta, kuri turi „geresnę idėją“ kaip reikia tikėti, ir kaip kunigas draskosi tarp krikščionybės ir naujojo, jį masinančio vietinės bendruomenės tikėjimo, man skaitėsi nuobodžiausiai ir galų gale tiesiog pavargau nuo viso to „kultūrų susidūrimo“. Bet čia visiškai subjektyvu, man tiesiog labai nebeįdomu kai imama nagrinėti tikėjimo klausimus, nes man jie absoliučiai neaktualūs. Dėl to grynai asmeniniu vertinimu numušu vieną žvaigždę.

Bet šiaip – įspūdingas romanas tiems, kam patinka juoda, purvina, niūri skandinavų literatūra.