Tokia storulė, galvojau! Visa didelė, ir su visais 584 puslapiais! Paėmiau ją skaityti penktadienį, tikėdamasi, kad per savaitgalį įveiksiu. Ėmė ir atsitiko taip, kad šeštadienio rytą knygą buvo baigta. Ir skaitėsi tikrai įdomiai, ir šriftas didelis, ir lapai stori – kartais taip apgauna tas nugarėlės storis. Labiausiai knyga mane sugundė anotacija, mat ji skelbė, jog pasakojimas glaudžiai siesis su menu. Tačiau lemiamas faktorius buvo tas, jog autorė pati su juo dirba! Ji ne tik apdovanota Britų Imperijos ordinu už nuoplenus menui, bet ir dirbo dailės ir literatūros dėstytoja. Visada smagiausia skaityti, kai jauti, jog autorius informaciją knygai ne rinko, o ja gyvena.
Knyga pasakoja paveikslo „Meilės neįmanomybė“ istoriją. Tai garsaus dailininko Vato kūrinys, kadaise mįslingai dingęs ir dabar, visai netikėtai, atrastas Anės. Tikros meilės, laimės ir savo kelio ieškančios savamokslės kulinarės. Paveikslą Anė pirko norėdama pralinksminti netikėlį vaikiną, su kuriuo buvo vos keliuose pasimatymuose. O į tą, per kurį turėjo gauti dovaną, jis išvis neatėjo. Anė liko nuliūdusi, tačiau pasiliko paveikslą, kuris jai teikė džiaugsmo. Šiek tiek nusimanydama apie meną, Anė turėjo minčių, jog kūrinys galbūt šio to ir vertas, tačiau, kad užvirs tokią košę – neįtarė niekas. Kuomet paaiškėja paveikslo kilmė, jis tampa pasauline sensacija, o jo užsigeidžia visi: nuo apsvaigusių reperių, naujųjų rusų iki karališkųjų šeimų ir ambasadorių.
Knyga labai jauki. Galbūt, būtent tokį žodį jai parinkčiau. Tai nėra saldu meilės romanas, tačiau šilumos tikrai užtenka, kad skaitytum besišypsodamas. Daug gėrio prideda Anės personažas ir autorės kuriama nuotaika aplink ją – mažas, pasidėvėjęs, tačiau visad naminiu maistu kvepiantis butas, susitaršiusios merginos garbanos, naivus, tačiau romantiškas ir svajingas būdas. Labai smagu, jog rašytoja nepabijojo ir į tekstą įpynė tikrai nemažai meno įdomybių, garsių dailininkų gyvenimo subtilybių, pačio tapymo įpatybių ir visokių aukciono siužetų. Veikėjai čia visi labai spalvingi, išsiskiriantys. Labai smagi knyga, kurią perskaičiau su malonumu ir susidomėjimu – dažnai internete ieškodavau papildomos informacijos apie kūrinius ir autorius, o tai leido dar labiau praplėsti jau sukauptas žinias apie meno istoriją. Neišsigąskit termino – akademiškumo romane nėra. Atvirkščiai. „Meilės neįmanomybę“ lengvai perskaitysite ir atostogaudami.
Palikite komentarą