Detektyvas, nagrinėjantis ne tik kriminalines, bet ir globalines problemas

Kati Hiekkapelto ir jos „Kolibris“ buvo tokia „šviežiena“ gausoje skaitytų detektyvų. Kalbėjo ne vien kriminalų ir žudikų, bet ir globalesnių problemų tematika. Dominuojanti – emigrantai, jų prisitaikymas svečioje šalyje ir vis dar gyvuojantis nusistatymas prieš juos. „Bejėgiuose“ ši tema vis dar judinama, ir vis dar suteikė visai kitokio prieskonio iš visų kampų jau apčiupinėtam žanrui.

Ana Faketė – jau nuo vaikystės gyvena Suomijoje, o dabar ir dirba šalies policijoje. Ji – Jugoslavijos vengrė su šeima iš tėvynės pabėgusi dėl kilusio karo. Nors ji ir gerbiama specialistė pasižyminti aštriu protu, ne visi kolegos ją priima kaip sau lygią ir dažnai nepagaili šiurkščių pastabų. Tačiau Anos oda kieta – jai patinka jos darbas, o aplinkybės jos negasdina. Šį kartą jai tenka itin mįslinga užduotis – jauna mergina gatvėje mirtinai partrenkia senuką. Tačiau išnagrinėjus situaciją, paaiškėja, jog senukas gatvėje gulėjo jau negyvas. Jį partrenkusioji, prisiriša prie Anos ir elgiasi keistai ramiai, po tokio sukrėtimo. Senuko bylą tirti sekasi sunkiai, iki kol Anos partneris Eskas atkapsto trapų ryšį tarp negyvojo ir narkotikų prekeivių gaujos…

Kaip ir „Kolibris“ taip ir ši – labai patiko. Gal pirmosios knygos detektyvinė linija buvo įdomesnė, tačiau šioje labiau pažinau Aną Faketę, kuri kaip tyrėja ir personažas man viena įdomesnių, tarp visų geriančių ir nevalyvų detektyvų. Kaip ir minėjau, patinka jog savo knygomis Kati liečia opesnes pasauliui temas, ir, kad ir antroje dalyje nepametė šios minties. Na, o labiausiai patiko pabaiga. Dėl jos, dabar dar labiau laukiu trečiosios Anos Faketės serijos dalies. Mano galva, ir pagal taip kaip „Bejėgiai“ pasibaigė, sekanti knyga turėtų būti puiki.