Dešimt knygų, kurios padės suprasti Kremliaus gyvenimą ir užkulisius

Vasario pabaigoje Rusijos agresija prieš Ukrainą visam pasauliui dar kartą parodė, kad Kremliui ir jo valdovui Vladimirui Putinui nėra tokių raudonų linijų, kurių jis negalėtų peržengti. Rusija šiurpina civilizuotas šalis ne tik atviru melu, intrigomis, Vakaruose gyvenančių „išdavikų“ medžiokle ir branduoliniu šantažu, bet ir atvira karine invazija į kaimyninę šalį, nenorinčią tapti marionetine Maskvos įtakos sfera.

Žinoma, dabartiniai įvykiai Ukrainoje nėra atsitiktiniai – juos Kremlius planavo ilgai. Nuo pat Putino atėjimo į valdžią (1999 m. paskirtas premjeru, o po metų tapo prezidentu) Rusijoje stiprinta jo vienvaldystė, autoritarinė valdžios vertikalė, paleisti galingi propagandos, visuomenės rengimo būsimajam karui mechanizmai. 

Leidykla „Briedis“ pristato dešimt knygų, kurios padės suprasti Kremliaus gyvenimą ir užkulisius, tikslus, jo nostalgiją subyrėjusiai sovietų „sverchderžavai“ ir siekį atkurti „prarastą galybę“.

 

Rusija internete kariauja su civiliais. Kiekvienas kritiškas balsas tampa priešu. Per pastaruosius kelerius metus visose Vakarų šalyse buvo vykdoma begalė tarptautinių, kartais nusikalstamų internetinių kampanijų prieš privačius žmones, kurias organizavo ir patvirtino Kremlius.

Rusijos socialinių tinklų troliai kišosi į 2016 m. JAV prezidento rinkimus, darė įtaką Britanijos apsisprendimui pasitraukti iš Europos Sąjungos, 2017 m. spaudė Kataloniją atsiskirti nuo Ispanijos, 2018–2019 m. kurstė smurtą per Prancūzijos „geltonųjų liemenių“ protestus. Sugriovė Lietuvos ambasadoriaus Vengrijoje karjerą.

Dokumentais pagrįstos tikros istorijos rodo, kad Rusija nevengia tamsiausių būdų pašalinti ir diskredituoti oponentus, naudodama kibernetinį šnipinėjimą ir atakas, socialinės žiniasklaidos trolius, pateikdama netikras naujienas ir grasindama mirtimi.

 

1999 m. rugsėjo 4–16 d. Rusijoje susprogdinami keturi daugiaaukščiai gyvenamieji namai, nužudoma per 300 žmonių. Federalinė saugumo tarnyba (FST) be jokių įrodymų dėl šių teroro aktų ima kaltinti čečėnus. Tuo laikotarpiu čečėnai su Džoharu Dudajevu priešakyje siekia nepriklausomybės, bet Maskvai tai reikštų domino principu sukeltą imperijos subyrėjimą.

Rugsėjo 23-iosios paryčiais Riazanėje į orą turėjo išlėkti dar vienas daugiaaukštis, bet vienas pastabus šio namo gyventojas privertė miliciją reaguoti ir taip užkirto kelią dar 77 butų namo susprogdinimui. Sprogdinimo užtaiso laikrodžio mechanizmas buvo nustatytas 5.30 val. ryto – tada, kai įprastai dar tik ruošiamasi naujos dienos pradžiai.

Kas tai – čečėnų darbas ar „savųjų“ provokacija?

Knyga „FST sprogdina Rusiją“, išversta į daugiau nei 20 kalbų, Rusijoje uždrausta, 2002 m. pagal ją sukurtas dokumentinis filmas „Pasikėsinimas į Rusiją“ – irgi uždraustas, dalis tų įvykių dalyvių ir liudininkų, kaip ir vienas šios knygos autorių A. Litvinenka, – negyvi. Čia aprašyti Putino žingsniai vienvaldės valdžios link, kurie galbūt kai kam atrodė sunkiai tikėtini, po pastarųjų Ukrainoje pradėto karo įvykių nubraukia bet kokius „galbūt“.

 

Buvusi „Financial Times“ korespondentė Maskvoje ir tiriamosios žurnalistikos atstovė Catherine Belton atskleidžia tai, kas iki šiol buvo nepasakyta apie Vladimiro Putino iškilimą ir jį supančius rinktinius asmenis iš KGB. Itin gerai į Kremliaus funkcionavimą įsigilinusi autorė aprašo svarbiausius slaptus žaidėjus ir parodo, kaip nerūpestingus Jelcino epochos magnatus Putinas pakeitė sau lojalių oligarchų karta ir kaip šie pasisavino šalies ekonomiką bei teisinę sistemą, o tada jų akiratyje atsidūrė Vakarai.

Knyga „Putino žmonės“ – tai šiurpą keliantis KGB atgimimo demaskavimas. Tai istorija, prasidėjusi Sovietų Sąjungos žlugimo prieblandoje, kai slaptųjų agentų tinklai turėjo galimybę iš Sovietų Sąjungos į Vakarus perpumpuoti milijardus dolerių. Remdamasi ne vienus metus trukusiais tyrimais, C. Belton pasakoja apie negailestingą privačių kompanijų užgrobimą, taip pat apie pelningiausių, aukščiausių postų dalijimą artimiausiems Putino žmonėms. Šių žmonių metodai siekiant valdžios buvo tokie nuožmūs, kad Kremliui iškilo naujų problemų. Galiausiai Putinas nusprendė imtis konstitucinių pataisų, kurios leistų jam valdyti Rusiją iki gyvos galvos.

Šiame knygos leidime atliktos korekcijos pagal 2021 m. lapkritį priimtą Londono karališkojo teismo nutartį. Aukštasis teisingumo teismas pripažino, kad dalis Romano Abramovičiaus pretenzijų knygos autorei ir leidyklai „HarperCollins“ yra pagrįstos, todėl visi leidėjai įpareigoti ištaisyti konkrečius teiginius apie šį Rusijos verslininką.

 

1985 m. prie Sovietų Sąjungos vairo stojusio M. Gorbačiovo epocha atnešė daug permainų. Prasidėjus vadinamajai perestroikai susilpnėjo spaudos cenzūra, visuomenė gavo daugiau laisvių, atsirado kooperatyvai – rimtas žingsnis kapitalizmo link. Tačiau valdžios kuluaruose nuolat vyko kova tarp liberalios demokratijos šalininkų ir tvirtos rankos išsiilgusių konservatorių – sovietofilų. Ji nenutrūko ir subyrėjus SSRS, Rusijai tapus nepriklausoma valstybe.

Pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino epocha vertinama nevienareikšmiškai. Viena vertus, jis buvo demokratas ir žodžio laisvės šalininkas, antra vertus, leido šalyje įsitvirtinti oligarchams, jo valdymo laikais pradėtas kruvinas karas Čečėnijoje, didelė dalis visuomenės pasijuto nuskurdusi, nusivylusi dažnai iki galo nepasvertomis reformomis. Vis labiau ligotas Jelcinas atkreipė dėmesį į iki tol mažai kam žinomą buvusį KGB karininką V. Putiną ir faktiškai perdavė jam visas Rusijos valdžios vadžias.

Šioje A. Ostrovskio knygoje bandoma atsakyti į klausimą: kodėl Rusijoje taip ir nesugebėta atitrūkti nuo slogios praeities, galutinai išsivaduoti iš tvirtos rankos ilgesio. Čia aprašoma, kaip „naujasis caras“ V. Putinas įsitvirtino valdžioje nuosekliai smaugdamas žiniasklaidą, pasitelkęs ištisą propagandininkų korpusą, kaitindamas rusų neapykantą Vakarams, viešai apgailestaudamas dėl „prarastos didybės“ – SSRS griūties. Susidorojimas su neįtikusiais žurnalistais, politikais ir verslininkais, teroro aktai, antrasis Čečėnijos karas, įsiveržimas į Gruziją tapo įžanga, įsiveržimo į Ukrainai priklausančias teritorijas – Krymą ir Donbasą – pradžia.

 

KGB – tai jau praeitis? Knygos autorius Vladimiras Popovas, devyniolika metų pradirbęs KGB bendradarbiu, agentūriniu operatyvininku, pateikia unikalių liudijimų: faktų, sąsajų, biografijų, prisiminimų, siaubingų ir komiškų nutikimų. Neįtikėtinai susiraizgę likimai, agentūrinė informacija, žvalgyba, kontržvalgyba, verbavimas, žudymas, neįsivaizduojami pinigų, deimantų, aukso srautai – visa tai iš pirmų lūpų, be nutylėjimų, veidų ar pavardžių slėpimo. KGB buvo apraizgęs viską ir visus: mokslininkus, sportininkus, menininkus, dvasininkus, studentus ir, be abejo, kadrinius darbuotojus. Toks buvo ir knygos autorius KGB papulkininkis V. Popovas, todėl nuo pirmųjų eilučių tampa aišku – melo čia nėra.

Ši V. Popovo knyga – tai mėginimas apibendrinti jo, kaip buvusio saugumiečio, patirtį ir žinias, paanalizuoti, kas vyko Sovietų Sąjungoje jos saulėlydžio laikotarpiu, kas lėmė SSRS griūtį ir buvusio kadrinio KGB karininko Putino Rusijos – naujo tipo šalies, valdomos to paties valstybės saugumo, – susikūrimą.

1991 m. spalį pagaliau iš KGB atleistas V. Popovas nutraukė ryšius su šia organizacija ir dabar gyvena Kanadoje.

 

Rusija siekia skleisti priešiškas nuotaikas: užsienyje jos diplomatai pliekia Vakaruose vyraujančią „rusofobiją“ ir kursto populistines nuotaikas, o šalies žiniasklaida pristato Rusiją kaip taikią kaimynę ir tradicinių socialinių vertybių tvirtovę. Jos šnipai visur kiša nosį ir nevengia žudyti, o įsilaužėliai ir troliai kiaurą parą atakuoja Vakarų sistemas. Paprastai tai vadinama hibridiniu karu, bet tai neteisingas rusų strategijos supratimas. Šiuo tyrimu, kuriame remtasi ne tik gausiais rusų rašytiniais šaltiniais, bet ir pokalbiais su Rusijos kariuomenės, saugumo ir vyriausybės pareigūnais, įrodoma, kad Kremlius pritaikė tradicines nekarinio politinio karo formas šiandieniniam pasauliui. Putinas supranta, kad vieningi Vakarai yra kur kas turtingesni ir stipresni, todėl siekia juos skaldyti ir blaškyti, vildamasis, jog taip privers Vakarus arba susitaikyti su jo pretenzija į Rusijos, kaip pasaulio galios, statusą, arba bent jau nesugebės užkirsti jam kelio. Šio proceso eigoje Rusija gali išpranašauti, kaip pasikeis pati karo prigimtis – gali būti, kad ateitis priklauso politiniam karui. Bet ar tikrai?

 

Sovietų Sąjungos lyderiu tapęs ilgametis KGB vadovas Jurijus Andropovas dezinformaciją apibūdino kaip kokainą, kurio kartą pauostę galbūt gyvensite kaip gyvenę, bet jeigu vartosite kasdien, tapsite narkomanu – visiškai kitu žmogumi. 

1978 m. į Vakarus pabėgęs vienas šios knygos autorių, N. Ceauşescu valdomos Rumunijos saugumo generolas ir išorinės žvalgybos viršininko pavaduotojas Ionas Mihai Pacepa teigia, kad sovietų bloke dezinformacijos srityje darbavosi daugiau žmonių negu ginkluotosiose pajėgose ir gynybos pramonėje. 

Buvęs saugumo generolas I. M. Pacepa ir prof. R. Rychlakas atvirai ir be pagražinimų pasakoja, kaip Šaltojo karo laikotarpiu sovietai kartu su savo satelitais planavo ir įgyvendindavo plačias dezinformacijos bei atviro šmeižto kampanijas, kiršino tautas, skleidė baimę ir nepasitikėjimą. Per visą knygą besidriekianti gija – Romos popiežiaus Pijaus XII juodinimo kampanija, kurios metu jam lipdyta Hitlerio popiežiaus pravardė. Tikrasis šios šmeižto lavinos tikslas – ne tik sužlugdyti milijonų žmonių tikėjimą, bet ir sudrebinti krikščioniškus Vakarų pasaulio pamatus. 

Nors knygoje „Dezinformacija“ pasakojama apie Šaltojo karo laikų informacinę priešpriešą, autorių teigimu, dabartinė Rusija nedaug skiriasi nuo savo pirmtakės Sovietų Sąjungos. Čia dezinformacijai skleisti buvo ir tebėra dedamos didžiulės pastangos, vadovaujantis dar Vladimiro Lenino išsakytomis nuostatomis, kad moralu yra tai, kas atitinka interesus. 

 

Po to, kai buvo atskleista visą sporto pasaulį šokiravusi informacija apie 2014 m. Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse veikusią Rusijos vyriausybės remiamą dopingo programą, Pasaulinė antidopingo agentūra 2015 m. sustabdė Rusijos antidopingo centro veiklą, o po išsamių tyrimų Tarptautinis olimpinis komitetas ėmėsi beprecedenčių veiksmų – diskvalifikavo Rusiją iš olimpinių žaidynių.

Per rusams itin sėkmingas Sočio žaidynes buvo vartojamas beveik neaptinkamas steroidų mišinys „Hercogienės kokteilis“, kurį sugalvojo Rusijos antidopingo centro direktorius Grigorijus Rodčenkovas, falsifikuojami ir sukeičiami šlapimo mėginiai, o visą šią akiplėšišką, sąžiningo sporto idėją paminančią operaciją akylai pro „pelės landą“ stebėjo FST.

„Rodčenkovo dvikovoje“ – nesumeluota Rusijos sporto dopingo istorija, su kuria pirmąkart buvo galima susipažinti „Oskarą“ pelniusiame Bryano Fogelio dokumentiniame filme „Ikaras“.

Autobiografinėje knygoje autorius pasakoja apie asmeninį savo, tada dar 22 metų Maskvos universiteto chemijos studento ir bėgiko, susidūrimą su dopingu, atsitiktinį skelbimą, nuvedusį klaidžiais Rusijos sporto struktūrų laboratorijų labirintais iki pat didžiausios apgaulės sporto istorijoje – Sočio žaidynių. Šios tiesmukos, pasiteisinimų neieškančios kelionės metu demaskuojama įžūlaus melo, pergalės bet kokia kaina ir sudėtingų moralinių pasirinkimų persisunkusi apgaulių sistema.

 

1986-ųjų balandžio 26-osios rytą, sovietinėje Ukrainoje sprogus Černobylio atominės elektrinės reaktoriui, Europa patyrė skaudžiausią branduolinę katastrofą istorijoje. Nuo apsinuodijimo radioaktyviosiomis medžiagos mirė daugybė žmonių, tūkstančiai susirgo, o radioaktyviosios dalelės užteršė pusę žemyno.

Remdamasis naujais šaltiniais, knygoje „Černobylis“ JAV dirbantis ir gyvenantis ukrainiečių istorikas, Harvardo universiteto profesorius Serhii Plokhy pasakoja dramatiškas ugniagesių, mokslininkų ir karių, didvyriškai gesinusių branduolinio pragaro liepsnas, istorijas. Jis atskleidžia sovietų branduolinės pramonės ydas, šią nelaimę susiedamas su autoritariniu komunistų partijos valdymo pobūdžiu, režimo vykdoma mokslinės informacijos kontrole ir ekonominės plėtros iškėlimu aukščiau už bet ką.

 

Knygoje „Po Černobylio katastrofos. Išlikimo vadovas“ atskleidžiamos šiurpios detalės apie tarptautinių organizacijų pastangas sumenkinti atominės elektrinės avarijos padarinius. Ne vieną apdovanojimą pelniusi amerikiečių istorikė Kate Brown į dienos šviesą iškelia žmogaus sukeltos radiacijos poveikį kiekvienai gyvai būtybei.

Raudonasis Kryžius ir „Greenpeace“ siekė pagelbėti aukoms, tačiau klimpo posovietinėse peripetijose. Branduolinę pramonę palaikantys užsienio diplomatai ir mokslininkai neigė faktą apie radiacijos sukeltą plataus masto visuomenės sveikatos krizę, o Černobylio istorija buvo sėkmingai pagražinta: oficialioje mirčių statistikoje aukų skaičius svyruoja nuo 31 iki 54. Iš tikrųjų pasklidusi jonizuojančiosios spinduliuotės apšvita vien Ukrainoje sukėlė nuo 35 000 iki 150 000 mirčių.

Rusijos kariams 2022 m. vasarį įsibrovus į Černobylio jėgainę, ši knyga tampa kaip niekada aktuali.