Daugiasluoksnis romanas, pavergsiantis įvairių žanrų mėgėjų širdis

Dar prieš pasirodant „Kirkei“, internetas buvo pašėlęs dėl ankstesnės tos pačios autorės knygos „Achilo giesmė“. Kažkaip neužsokau ant tos susižavėjimo bangos – nežinau kaip jums, bet kai visi žavisi tuo pačiu daiktu, man tokia atmetimo reakcija įsijungia. Ir kai leidykla padovanojo „Kirkę“, nepuoliau jos skaityti iš karto. Padorų laiką ji pragulėjo lentynoje. Tačiau kai jau atėjo metas rinktis ką skaityti, tas blizgus viršelis patraukė akį. Ai, bala nematė. Pabandom. Galvojau, gi viską, ar bent daug, apie tuos mitus ir dievus žinau. Gi mokė mokykloj, rodė per televizorių. Ką čia naujo man pasakys? Oi, kiek daug!!

Kirkė – lyg šeimos bjaurusis ančiukas. Gimusi gražuolei nimfai ir galingajam titanui Helijui, ji jokiomis išskirtinėmis galiomis nepasižymi. Jos plaukai dryžuoti, balsas nemalonus ausiai, charakteris irgi ne auksinis. Kirkė visada jautėsi pašalinė – net broliai ir seserys iš jos šaipėsi ir artimesnių ryšių nemezgė. Tačiau laikui bėgant, savyje Kirkė pajuto galią. Galią burti, kerėti ir užkalbėti. Pavydas ją išprovokuoja ir ji nusideda. Išsigandęs jos galios, Helijas ištremia Kirkę į Ajajos salą, kur ji priversta gyventi amžinybę. Vien tik su savo gyvuliais, augalais ir žolelėmis. Kirkės galios auga, o jos prisibijantys dievai ir titanai džiaugiasi atsikratę. Tačiau kartą net visagaliams prireikia raganos pagalbos – tik ar Kirkė sutiks? Ką paaukos ir ko paprašys?

Labai daugiasluoksnė knyga. Gali ją skaityti kaip mitologinį romaną, kaip moters transformaciją ar kaip mistinį, fantastinį nuotykių pasakojimą. Na, o geriausia, jei pavyks skaityti mintyse viską apjungus. Išties, skaitydama „Kirkę“ prisiminiau labai daug užmirštų dalykų. Mitus, veikėjus, dievus, jų ryšius ir nuoseklumą. Apie Kirkę, deja, nieko nebuvau girdėjusi. Tačiau skaitydama knygą, kone visą laiką naršiau internete, žiūrėjau, kaip veikėjus atvaizdavo menininkai, sužinojau, jog kai kurie yra net virtę kompiuterinių žaidimų herojais (pavyzdžiui Scilė – tą pabaisą tikriausiai dar ilgai sapnuosiu).

Kalbant apie patį Kirkės personažą, autorė labai talentingai ir nuosekliai atvaizdavo jos augimą ir pokyčius: nuo nepritampančio vaiko iki brandžios suaugusios moters ir motinos. Trumpai kalbant, romanas man labai labai patiko. Nuo pirmo iki paskutinio puslapio negalėjau akių atplėšt: nuotykis sekė nuotykį, sunkus sprendimas – kitą tokį, veikėjai visi iki vieno puikūs (retenybė), veiksmo – nors vežimu vežk. Puikiai sukurta atmosfera – skaitydama gyvenau knygoje ir tik apie ją galvoti galėjau. Tikrai ne veltui išgirta ir ne veltui tiek dėmesio guananti knyga. Įsimylėjau. Bėgu ieškoti „Achilo giesmės“, nes esu bemaž garantuota, kad bus taip pat gerai. Autorė – visiškai šviežias, skanus, naujas oro gurkšnis romanų pasaulyje, kurį įkvėpt rekomenduoju visiems, mėgstantiems tikrą, vertingą ir kitokią literatūrą.