XX a. brazilų rašytoja Clarice Lispector, vadinama viena žinomiausių, bet mažiausiai suprastų Lotynų Amerikos autorių, „atrodžiusi kaip Marlene Dietrich ir rašiusi kaip Virginia Woolf“, šių metų gruodį būtų šventusi savo 100-ąjį gimtadienį.
Šiemet lietuvių kalba pasirodė ir pirmasis autorės romanas „Arti laukinės širdies“ (iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis, išleido leidykla „Baltos lankos“). Tai 1943-iaisiais išleista knyga, kurią ji parašė būdama vos 23-ejų. Brazilijoje romanas iškart tapo precedento neturinčia literatūros sensacija, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Jaunos moters vardu Žoana, kuri literatūros kritikų laikoma pačios C. Lispector asmenybės menine falsifikacija, brandos istorija, parašyta sąmonės srauto metodu. „Arti laukinės širdies“ – impresionistinis, sapniškas ir intelektualus romanas, kuriame autorė, išreikšdama panašią egzistencinę jauseną kaip ir jos amžininkai Albert’as Camus ar Jean-Paulis Sartre’as, klausia, ar kuris nors iš mūsų iki galo galime suvokti, kas iš tikrųjų esame ir kokia mūsų paskirtis šiame pasaulyje.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką – skyrelį „Žoanos džiaugsmai“.
***
Laisvė, kurią kartais jausdavo. Ji kildavo ne iš aiškių apmąstymų, bet iš būsenos, kurią nulemdavo suvokimas, pernelyg organiškas, kad jį sudėstytum į konkrečias mintis. Kartais pojūčio gelmėje virpuliuodavo idėja, kuri šiek tiek atskleisdavo savo pobūdį ir spalvą.
Būsena, į kurią ji nuslysdavo, kada murmėdavo: amžinybė. Pati mintis įgydavo amžinybės savybių. Magiškai gilėdavo ir plėsdavosi, be jokio turinio ir formos, tačiau ir be matmenų. Toks įspūdis, kad jeigu jai pavyktų išlaikyti šį pojūtį dar bent keletą sekundžių, patirtų apreiškimą – lengvai, tarytum išvystų visą pasaulį tik vos vos pasilenkusi nuo žemės į erdves. Amžinybė – ne vien laikas, o kažkoks įsišaknijęs gelminis tikrumas, kad neįmanoma jos įtraukti į kūną, neįmanoma dėl mirties; negalėjimas peržengti amžinybės yra amžinybė; amžinas taip pat yra absoliutaus, kone abstraktaus grynumo jausmas. Iškalbingai apie amžinybę bylojo negalėjimas žinoti, kiek dar žmogiškųjų būtybių gyvens po jos kūno, kuris vieną dieną pasirodys nutolęs nuo dabarties bolido greičiu.
Ji aiškinosi amžinybę ir išaiškinimai rasdavosi taip pat neišvengiamai kaip širdies dūžiai. Ji juose nekeistų nė vieno žodžio, juk tai visiška jos tiesa. Bet vos radęsi jie tapdavo tušti logikos požiūriu. Amžinybės kaip kiekybės, pranokstančios laiką, pranokstančios netgi laiką, kurį žmogaus protas pajėgia pakelti kaip idėją, apibrėžimas vis dėlto neleidžia suvokti jos trukmės. O jos ypatybės – nebūti kiekybiška, būti neišmatuojama ir neskaidoma, nes visa, kas išmatuojama ir skaidoma, turi pradžią ir pabaigą. Amžinybė nėra be galo didelė kiekybė, kuri menksta, amžinybė yra seka.
Ir Žoana ūmai suprato, kad sekoje glūdi didis grožis, kad judėjimas išskleidžia formą – kaip pakilu ir tyra sušukti: judėjimas išskleidžia formą! – bet sekoje slypi ir skausmas, nes kūnas lėtesnis nei nenutrūkstamas tęstinis judėjimas. Vaizduotė apčiuopia ir įsisavina dabarties ateitį, o kūnas pasilieka kelio pradžioje ir gyvena kitu ritmu, aklas dvasios patirčiai… Tokie nušvitimai – per juos Žoana kažką sukurdavo – susiedavo ją su grynu džiaugsmu.
Daugybė gerų pojūčių. Užkopti ant kalno, sustoti viršūnėje ir nesidairant jausti už savęs jau išžvalgytą teritoriją, ūkį tolumoje. Vėjui plaikstant drabužius, plaukus. Rankos laisvos, širdis čia pašėlimo apimta atsiveria, čia užsisklendžia, bet veidas šviesus ir ramus po saule. O svarbiausia žinojimas, kad žemė po kojomis tokia gili ir slėpininga, kad nėra ko būgštauti, jog įsibrovęs aiškumas ištirpdys jos paslaptį. Kažkuo šlovingas buvo šitas pojūtis.
Tam tikros muzikinės akimirkos. Muzika priklausė minties kategorijai, abiejų virpesiai buvo giminingi. Ji, kaip ir intymiausia mintis, išgirsta tapdavo žinoma. Todėl, išgirdusi ką nors atkartojant tuos subtilius garsų niuansus, Žoana apstulbusi pasijusdavo lyg užgrobta ir sunaikinta. Netgi nustodavo girdėti melodiją, kai ši išpopuliarėdavo – tada ji būdavo nebe jos. Jeigu išgirsdavo keliskart, tai ir sunaikindavo visą panašumą, nes jos mintys niekada nesikartodavo, o muziką galėjai atkurti lygiai tokią pačią – muzikai mintis prilygo tik užgimdama. Ne su visais garsais Žoana tapatindavosi iki pačių gelmių. Tik su grynaisiais, kurių tai, kas jai patiko, nebuvo nei tragiška, nei komiška.
Pamatyti irgi buvo daug ką. Tam tikros matymo akimirkos atitikdavo „gėles ant kapo“: ką pamatai, tas ima egzistuoti. Žoana nesitikėdavo regėjimo kaip stebuklo ar kaip angelo Gabrieliaus apreiškimo. Ji nuausdavo jį iš to, į ką būdavo jau žiūrėjusi, bet ką ūmai pamatydavo pirmą kartą, taip pat ūmai suvokdama, kad tai gyvavo visada. Tarkim, lojantis šuo, siluetas dangaus fone. Kažkas savaiminio, nieko ir nereikia, kad pagrįstų save patį… Atdaros durys, slankiojančios tai pirmyn, tai atgal girgždėdamos popietės tyloje… Ir staiga, taip, ten atsiranda tikras daiktas. Senovinis portretas, vaizduojantis kažką, ko nepažįstame ir nebepažinsime, nes paveikslas senas ar kad jo objektas virtęs dulkėmis – toks kuklus intencijos trūkumas pavirsdavo ramybės ir pasitenkinimo akimirkomis. Dar stiebas be vėliavos, tiesus ir tylus, įbestas vieną vasaros dieną, – veidas ir kūnas akli. Kad išvystum regėjimą, daiktas neturėdavo būti liūdnas ar linksmas, neturėdavo kaip nors pasireikšti. Gana, kad egzistuoja, pageidautina, sustingęs ir nebylus, ir pajusi žymę. Dėl Dievo meilės, būties žymę… Ir visai nereikia to ieškoti, nesgi visa, kas egzistuoja, egzistuoja neišvengiamai… Regėjimas – tai pačiuose daiktuose įmatyti daiktų simbolius.
Atradimai kėlė sumaištį. Bet čia buvo ir savito žavesio. Kaip išaiškinti sau pačiai, pavyzdžiui, kad aštrios ir ilgos linijos tikrai turi tą žymę? Jos plonos ir menkos. Ir tam tikru momentu sustodavo tebebūdamos tiesės, tebebūdamos visiškai tokios pačios kaip ir pradžioje. Nutrūkdavo, o taip, nutrūkdavo, ne todėl, kad baigdavosi, bet kad niekas negalėdavo nuvesti jų iki galo. Apskritimai buvo tobulesni, ne tokie tragiški, ir ne itin ją jaudino. Apskritimas – tai žmogaus kūrinys, užbaigtas prieš mirtį, ir nė pats Dievas neužbaigtų jo geriau. Užtat tiesios, plonytės, laisvos linijos – jos kaip mintys.
Dar daugiau sumaišties. Štai ji prisiminė mergaičiukę Žoaną priešais jūrą: ramybė, sklindanti iš jaučio akių, ramybė, sklindanti nuo išsidriekusio jūros kūno, iš pat jūros įsčių, nuo katės, sustingusios ant šaligatvio. Viskas yra viena, viskas yra viena… – niūniavo ji. Sumaištis prasidėdavo, kai jūra, katė, jautis susiliedavo su ja. Sumaištis taip pat iš nežinojimo, ar dainuoti „viskas yra viena“ ji pradėjo dar tada, vaikystėje, priešais jūrą, ar jau vėliau, prisiminimuose. Sumaištis ne tik žavėdavo, bet ir primindavo apie tikrovę. Jai atrodė, jeigu būtų liepusi sau išsiaiškinti iki galo, ką jaučia, būtų paneigusi „viskas yra viena“ esmę. Sumaištyje ji nesąmoningai būdavo pačia tiesa ir tai tikriausiai duodavo daugiau gyvenimo galios nei tik jos pažinimas. Tos tiesos, nors ir atskleistos, Žoana nebūtų galėjusi pasitelkti, nes tai ne jos kamienas, tai šaknys, rišančios kūną su tuo, kas jai nebepriklauso, kas nepaliečiama, neapčiuopiama.
Ak, daug kas kėlė džiaugsmą, džiaugsmą be juoko, rimtą, gilų, gaivų. Kada suvokdavo kokį nors su ja susijusį dalyką tuo metu, kai apie jį kalbėdavo, ir mintys skriedavo lygia greta su žodžiais. Sykį papasakojo Otavijui mergaičiukės Žoanos istorijų iš tų laikų, kai ji būdavo su tarnaite, mokėjusia žaisti kaip niekas kitas. Žaisdavo sapnus.
– Miegi?
– Labai.
– Kelkis, jau aušta… Sapnavai?
Iš pradžių ji sapnuodavo avinus, kaip eina į mokyklą, kates, lakančias pieną. Ilgainiui ėmė sapnuoti žydrus avinus, kaip eina į mokyklą per girią, kates, lakančias raudoną pieną iš auksinių lėkštučių. Sapnai darėsi vis tirštesni, nusidažydavo sunkiai nusakomomis spalvomis.
– Sapnavau, kad iš vidaus kyla balti burbulai…
– Kokie burbulai? Iš kokio vidaus?
– Nežinau. Bet jie kilo…
Išklausęs Otavijus pasakė:
– Dabar pamaniau, kad, regis, gerokai per anksti buvai palikta likimo valiai… gyvenimas pas tetą… svetimi žmonės…vėliau internatas…
Žoana susimąstė: betgi buvo mokytojas.
– Ne… – atsakė ji.
– O ką su manimi reikėjo daryti? Turėti vaikystę – argi ne tai svarbiausia? Niekas jos iš manęs neatims… – ir tą akimirką susidomėjusi įsiklausė į save.
– Aš nė minutei negrįžčiau į vaikystę, – susimąstęs toliau kalbėjo Otavijus, aišku, galvodamas apie metą su tetule Izabele ir švelniąja Lidija. – Nė akimirkai.
– Bet aš irgi ne, – suskubo atsakyti Žoana, – nė sekundei. Nesiilgiu jos, supranti? – Ir tada pareiškė garsiai, lėtai, pati nustebinta: – Tai ne ilgesys, nes dabar vaikystę jaučiu labiau nei tada…
Taip, daugybė džiugių dalykų, sumišusių su krauju.
O dar Žoana galėjo mąstyti ir jausti įvairiomis skirtingomis kryptimis vienu metu. Taip, Otavijui kalbant, klausydamasi jo, stebėjo pro langą senutę, išėjusią į saulę, apskretusią, lengvą ir vikrią – šakelę, virpinamą vėjo. Sausa šaka, kurioje slypi šitiek moteriškumo, pamanė Žoana, kad vargšelė galėtų susilaukti ir kūdikio, jeigu gyvenimas nebūtų išdžiovinęs jos kūno. Paskui, kaip tik tada, kai suskubo atsakyti Otavijui, Žoana prisiminė eilėraštuką, kurį specialiai jos žaidimams sukūrė tėvas, sykį nebeapsikentęs tų jos „ką man veikti?“:
Gyveno sau Margarita ir Violeta,
viena pamišėlė tikra,
kita akla.
Suprato neregė, ką josios draugė sako,
ir matė viską, ko kiti nemato…
– kaip ratas, kuris vis riedėjo ir riedėjo, judindamas orą ir keldamas dvelksmą.
Netgi kentėti buvo gera, nes kad ir kokia kančia pasireikšdavo, vis tiek gyvendavai sau toliau – tarytum nuošali upė.
O dar galėjai laukti akimirkos, kuri artėdavo… artėdavo… ir staiga puldavo į dabartį ir ūmai sutirpdavo… ir artėdavo jau kita… artėdavo…
Palikite komentarą