„Niekada man meilės nebus per daug” – ši daina pirmą kartą nuskambėjo 1995 m., naujame lietuviškos grupės „Foje” albume „Kai perplauksi upę”. Vėliau beprotiškai išpopuliarėjo radijo stotyse, buvo skanduojama žodis žodin koncertų metu ir galiausiai tiek „įstrigo” mums galvose, kad dainos priedainį labai lengvai integravome kasdienėje kalboje. Štai, pavyzdžiui, kalbasi dvi draugės ir viena sako: „Gal desertui suvalgykime po spurgą?”, o kita atsako: „Žinoma, juk spurgų niekada nebus per daug”. 🙂
Na, tikiuosi jums pavyko išspausti bent šiokią tokią šypseną veide, dėl šio tikrai ne itin tikusio palyginimo… Tačiau kaip bebūtų, ne apie spurgas ir ne apie grupę „Foje” noriu papasakoti. Galvoje vis dar skambant dainos žodžiams „Niekada man meilės nebus per daug”, mąstau, kiek iš tiesų keliaudami per savo gyvenimą, prisigaudome tokių nuostabių frazių iš dainų, knygų, straipsnių, kurias net patys nesusimąstydami cituojame. O kodėl gi ne? Turiu minty, kodėl nepraturtinti savo kalbos, žodyno nuostabių autorių, rašytojų kūrėjų mintimis ir žodžiais?
Prispažinti meilėje cituojant?
Ankstesniame tinklaraščio įraše apie citatas ir aforizmus rašiau, kaip puikiai tinka juos panaudoti įvairiuose sveikinimuose, pvz.:, gimtadienio, vestuvių, jubiliejų proga. Taigi, o ką manote apie tai, jeigu pakviesčiau citatomis pasinaudoti prisipažįstant meilėje? Taip taip, jau girdžiu, kaip pradedate niurzgėti: „kokios dar citatos, juk reikia iš širdies kalbėti ir bus tų žodžių”. Na taip, gal ir taip. Tačiau negi jums niekada nėra buvę šitaip: širdyje kunkuliuoja jausmai, atrodo iš laimės ištrykšite ryškiausiomis vaivorykštės spalvomis, trokštate savo meilei pasakyti kaip jaučiatės, apipilti gražiausiais žodžiais, kokie buvo sukurti lietuvių kalboje šiam jausmui išreikšti, bet kai ateina laikas tai ištarti – galvoje tuščia. Arba prisiminkite jaunystę – be galo susižavėjote vaikinu ar mergina, svajojate, galvojate, nedrįstate prisipažinti, o taip norėtųsi, kad žinotų… Juk tai puiki proga pasitelkti išmintį žinomų rašytojų ir tiesiog brūkštelėti laiškelį su citata apie meilę. Štai kelios idėjos jums:
„Meilė – tai vieškelis į saulę, grįstas aštriais deimantais, kuriuo turi eiti basas.” – M. K. Čiurlionis.
„Meilė – tai akimirka, švystelėjanti visų saulių ir žvaigždžių visatos spindesiu.” – M. K. Čiurlionis.
„Meilė nepriverčia suktis pasaulio. Ji yra tai, dėl ko sukasi pasaulis.” – F. Džonsas.
„Akys nemato, jei širdis liepia joms apakti.” Seneka
Nieko tokio, jeigu neįtikinau. Visada galima išsisukti (ne)paprasčiausiu „aš tave myliu” ir tiek žinių.
Žinomų rašytojų citatos apie meilę
Ir vis dėlto… Meilė yra neapčiuopiama, dažnai mistifikuojama, o dar dažniau vadinama „varančiąja pasaulio jėga”, tad pažaiskime. Prisiminkite paskutinę skaitytą knygą. Sakykite, ar ten buvo meilės istorija? Manau, kad beveik visi atsakėte „taip”, gal tik išskyrus kelis skaitytojus neseniai analizavusius kokį nors filosofinį traktatą.
Koks paskutinis matytas filmas? Net neabejoju, kad ir jame, jei ne pagrindiniai veikėjai, tai bent antraplaniai tikrai buvo įsimylėję, o dar labiau tikėtina, kad dėl meilės tame filme viskas ir nutiko kažkaip ne taip arba kaip tik labai taip: kažkas pasiaukojo, kažkas kovojo, kažkas kentėjo, kažkas išsigelbėjo, kažkas tikėjo ir ta viltis vedė pirmyn.
Tikrai nesiruošiu kontempliuoti meilės prasmės gyvenime, filmuose ar knygose, tačiau kadangi meilė yra neatsiejama mūsų dalis, labai nuoširdžiai noriu pasidalinti su jumis įvairiausiomis citatomis ir mintimis apie ją. Tikiuosi jos įkvėps jus, na, jei ne meilės prisipažinimui, tai bent naujų rašytojų ir jų kūrinių atradimui:
Oskaras Vaildas – airių kilmės anglų dramaturgas, poetas, eseistas, viena tragiškiausių ir iškiliausių figūrų anglų literatūroje. Turbūt geriausiai žinomas dėl savo kūrinio „Doriano Grėjaus portretas”. Audringas autoriaus gyvenimas ir meilė markizo Kvinsberi sūnui Alfredui Daglasui, sugriovė ne tik jo dramaturgo karjerą, bet ir visą rašytojo Oskaro Vaildo gyvenimą. Štai kaip apie meilę rašo jis:
„Meilės mįslė yra didesnė nei mįslė gyvenimo.”
„Meilės vertas kiekvienas, išskyrus tą, kuris mano esąs jos vertas.”
„Meilė pačiam sau – romanas, trunkantis visą gyvenimą.”
„Moterį reikia mylėti ir nesistengti ją suprasti.”
„Nieko nėra neįmanoma tam, kas myli.”
Erichas Marija Remarkas – „prarastosios kartos” vokiečių rašytojas. Apie šį autorių itin išsamiai papasakoja Salomėja savo tinklaraščio įraše, tad užsukite paskaityti daugiau. Aš tik trumpai paminėsiu, kad E. M. Remarkas pats išgyvenęs karo žiaurumus, daugiausiai juos ir jo sužlugdytų žmonių temas nagrinėjo savo kūriniuose. Tačiau visada šalia karo, gyvenimo nusivylimo, skausmo, netekčių tematikos autorius sugeba įsileisti meilę. Man asmeniškai labiausiai įsimintina Liudviko ir Rut istorija knygoje „Mylėk savo artimą“, tačiau ir kitose savo knygose, E. M. Remarkas negaili meilei gražių žodžių:
„Kiekviena meilė nori būti amžina, ir tai yra jos amžina kančia.”
„Kas myli ir netiki stebuklais – žuvęs.”
„Meilėje mes apskritai per daug klausinėjame, o jei dar imame reikalauti išsamių atsakymų – ji greit išgaruoja.”
„Meilė nėra liūdna. Ji tik liūdina, nes yra neišsipildanti ir nesulaikoma.”
„Meilė ir mėšlo krūvą nudažo vaivorykštės spalvomis.”
„Meilė – nuostabus daiktas. Bet vienam kuriam visada atrodo, kad ji per ilgai užtrunka.”
„Atsiprašymas nereiškia, kad esi neteisus, o tas kitas žmogus teisus. Tai tik reiškia, kad judviejų santykiai tau svarbesni už tavo paties ego.”
„Tavo žmogus ne tas, kuriam su tavimi gera. Su tavimi gali būti gera šimtui žmonių. O taviškiam – be tavęs bloga.”
„Jeigu jūsų siela į ką nors linksta, nesipriešinkite. Ji vienintelė tiksliai žino, ko jums reikia.”
Johanas Volfgangas fon Gėtė – vokiečių literatūros klasikas, vienas garsiausių vokiečių rašytojų. J. V. Gėtės kūriniai labai susiję su gyvenimu, į juos jis įtraukdavo gautus laiškus, veikėjus vadindavo savo draugų vardais. Kūrybos ir gyvenimo Gėtė neatskyrė, dažnai tiesiog aprašydavo savo stebėjimus.
Žymiausią savo kūrinį „Faustą“ autorius rašė beveik visą savo gyvenimą – apie 60 metų. Ir jame, taip pat neišvengiamai rasime meilės istoriją. Tragedijoje „Faustas“ meilė neįprasta, nes ji atsiranda veikiama burtų ir klastos. Kūrinyje J. V. Gėtė kelia klausimus: kas buvo Fausto meilė Margaritai? Trumpa susižavėjimo akimirka? Deginanti aistra? Ar gilus ir tyras jausmas?
Kartais iš tiesų sunku suvokti ribą, atskirti tikruosius jausmus ir užgaidas, ar ne? Apie meilę autorius rašo taip:
„Reikia mylėti, neapkęsti, kovoti, tikėtis – tai gali padaryti gyvenimą kartų, tačiau be šito visas gyvenimas – niekai.”
„Pirmoji nesugadintos jaunystės meilė visada linksta į didingumą. Gamta tarsi nori, kad viena lytis kitoje ieškotų gėrio ir grožio.”
„Žmonės, kad ir kokių jie turi trūkumų, labiau už viską verti meilės.”
„Gamtos karūna yra meilė. Ji kuria skirtumus tarp visų būtybių, tarsi norėdama viską į save sugerti; ji viską išskiria, kad vėl viską sujungtų. Keli lašeliai iš meilės taurės atlygina visą kupiną kančių ir rūpesčių gyvenimą.”
„Džiaugsmas ir skausmas, mintis nerami,/ Audrina protą kančia maloni./ Žavesį keičia sunkus liūdesys, –/ Jeigu tu myli, laimingas esi.”
Nikolajus Vasiljevičius Gogolis – ukrainiečių kilmės rusų rašytojas, dramaturgas. Autoriaus kūryba persmelkta satyros, fantastikos, siaubo elementų, mistikos. Nikolajus Gogolis apsakymuose galima aptikti slavų mitologijos, kaimo gyvenimo papročių, paremtų tikėjimu antgamtiškais dalykais bei žmogaus ir gamtos ryšiais. Dėl savo ironijos Nikolajus Gogolis lyginamas su Jaroslav Hašek, dėl siaubo atmosferos – su E. A. Poe, dėl turtingų pasakojimų ir unikalių veikėjų – su Charles Dickens. Nepaisant lyginimų šis autorius turi unikalų ir su niekuo nesupainiojamą braižą. Rašytojo citatos apie meilę:
„Meilė atsiranda tuomet, kai ne tik įstengi pakelti kančią, bet ir jos nevengi.”
„Pamilkite tuos, kurių kitokie įsitikinimai, ir pamatysite, kaip išlošite.”
„Kiekvienas žmogus meilę supranta savaip, bet iš tikro nė vienas jos nesuvokiam.”
„Kuo daugiau žmogus turi blogio, tuo labiau turime jį mylėti.”
Antoine de Saint-Exupéry prancūzų rašytojas ir lakūnas, filosofinės alegorinės pasakos „Mažasis princas“ autorius. Turbūt daugelis iš jūsų esate skaitę šią nedidelės apimties knygelę, gal net po kelis kartus. Aš, asmeniškai, skaičiau mažiausiai tris kartus: vaikystėje (berods mokykloje) – kaip pasaką; paauglystėje – kaip rimtą klasikos žanro knygą, suaugusi – kaip filosofinį kūrinį. Kiekvieną kartą, „Mažąjį princą” suvokdavau vis kitaip, vis labiau, vis giliau. Linkiu ir jums atrasti šį kūrinį, jei dar neskaitėte, jame rasite daug minčių, priversiančių susimąstyti apie gyvenimiškas vertybes. O viena iš jų meilė:
„Mylėti – tai reiškia ne žiūrėti vienam į kitą, o žiūrėti viena kryptimi“
„Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.“
„Yra tik viena tikra vertybė – tai žmogaus ryšys su kitu žmogumi.“
„Jei kas myli gėlę, kuri yra tik viena tokia milijonų milijonuose žvaigždžių, tai ar to neužtenka, kad jaustųsi laimingas, kai į jas žiūri. Jis taria sau: „Ten kažkur yra mano gėlė…“
„Tikra meilė prasideda tada, kai nieko nesitikima už ją gauti.“
„Meilės pradžia ir pabaiga panašios: susitikus trūksta žodžių.“
Svajoju sau apie meilę, mąstau apie rašytojų mintis, pasižymiu kelias, kurias tikrai norėčiau įsiminti ir „esant reikalui” išsitraukti iš pasąmonės kertelės. Už lango lėtai kyla ryto saulė, viską spalvina šiltai gelsva šviesa, budina miestą, budina gamtą, budina įsimylėjėlius. Pavasaris kaip tik tas laikas, kai kartu su gamta ima kirbėti ir širdis. Vienišiai dairosi į gatvėje rankomis susikabinusias poreles, o porelės mielai išeina į gatves pirmiesiems pavasariniams pasimatymams. Ech… romantiška juk, ar ne?
Tad pabaigai, ir jums noriu palinkėti – pasidžiaukite pavasariu, saule, išeikite pasivaikščioti, įkvėpkite gryno oro ir net jei neturite antrosios pusės, nebijokite svajoti. Pasikartosiu, meilė – varomoji pasaulio jėga, o ir mylėti galima ne tik kitus žmones, bet juk pirmiausiai – save! To jums ir linkiu!
P.S. Nors citatų apie meilę yra nesuskaičiuojamai daug, tačiau kiekvienas, mano manymu, turi tą, kuri paliečia labiausiai. Dalinuosi ja su jumis, o jus kviečiu komentaruose pasidalinti ta, kuri jums labiausiai patinka.
„Meilė kantri, meilė maloningoji nepavydi, meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“ Apaštalas Paulius
Palikite komentarą