Čilietis rašytojas Benjamínas Labatutas: „Dabar jaučiamės, lyg realybė būtų pamišusi, bet šis procesas prasidėjo jau seniai“

Čilietis Benjamínas Labatutas (gim. 1980) – šviežias balsas pasaulio literatūroje, staigiai sulaukęs įvertinimų su knyga „Kai liaujamės suprasti pasaulį“. Šis kūrinys pateko ir į „International Booker Prize“, ir į amerikietiškojo „National Book Award for Translated Literature“ trumpuosius sąrašus, „The New York Times Book Review“ paskelbė ja vienu iš penkių geriausių 2021-ųjų m. grožinės literatūros kūrinių. Net Barackas Obama šią knygą įtraukė į savo mėgstamiausių 2021-ųjų knygų sąrašą.

„Kai liaujamės suprasti pasaulį“ – grožinės ir negrožinės literatūros hibridas, kuriame B.Labatutas, naudodamasis įspūdingais mokslo istorijos momentais, nukelia į mus į erdvę, plytinčią tarp faktų ir fikcijos, progreso ir pražūties, genialumo ir beprotybės. Pokalbyje – čiliečio mintys apie knygą įkvėpusius momentus, grožinės literatūros stiprybes bei tamsiąją mokslo pusę. Šią knygą iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė, išleido leidykla „RARA“.

Siūlome interviu su šiuo rašytoju vertimą.

 

Ar galėtum apibendrinti savo knygą dviem sakiniais?

Ši knyga yra apie tai, kas nutinka, kai pasiekiame mokslo pakraščius, kai susiduriame akis į akį su tuo, ko negalime suprasti. Ji apie tai, kas nutinka žmogaus protui, kai jis peržengia išorines minties ribas, ir tai, kas slypi už tų ribų.

 

Kodėl nusprendei parašyti knygą apie Europos XX amžiaus mokslininkus?

Ji nebuvo iš anksto suplanuota. Knyga pradedama esė, kurios 99 proc. yra negrožinė literatūra, po jos eina du apsakymai ir, galiausiai, apysaka. Knygai vystantis fikcinio turinio daugėja, bet visos istorijos yra paremtos patikimais faktais.

„Prūsiškasis mėlis“ paprasčiausiai seka konkrečios molekulės istoriją – ciano vandenilio, kuris buvo aptiktas Halio kometos uodegoje ir kai kurių yra laikomas mūsų DNR sudarančių aminorūgščių pirmtaku. Sekdamas šią mažytę (tačiau absoliučiai mirtiną) molekulę radau giją, suaudžiančią mokslą, meną ir istoriją, žmogžudystes ir savižudybes, kuri nuvedė mane prie vienų iš svarbiausių XX a. chemijos atradimų, karo nusikaltimų ir skerdynių.

Dėl „Scwarzschildo singuliariumo“ – klausiausi pokalbio apie stygų teoriją, ir vienas iš pranešėjų tarp kitko pakomentavo, kad vienas vokiečių kareivis rusų fronte per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pirmasis žmogus, išsprendęs Einsteino bendrojo reliatyvumo teorijos lygtis, kurios yra neįtikėtinai sudėtingos. Keisčiausia buvo tai, kad jo skaičiavimuose pirmą kartą pasirodė monstras, kuris nebuvo atpažintas dar kelis dešimtmečius – juodoji skylė.

„Širdies širdis“ buvo įkvėpta straipsnio apie japonų matematiką, sukūrusį stulbinantį įrodymą, kurio niekas nesugeba suprasti. Matematikai jo negali nei patvirtinti, nei paneigti. Iki šios dienos jis išliko toje nežinioje. Aš sujungiau šią šiuolaikinę istoriją su vieno iš didžiųjų matematinės abstrakcijos meistrų, Alexanderio Grothendiecko, biografija.

Paskutinis tekstas, „Kai liaujamės suprasti pasaulį“, gimė iš dviejų fizikos milžinų varžymosi. Erwinas Schrödingeris ir Werneris Heisenbergas mažiau nei šešių mėnesių skirtumu sukūrė dvi ekvivalenčias, tačiau viena kitai prieštaraujančias kvantinės mechanikos versijas – geriausią žmonijos fizikos teoriją iki šiol. Bet dar labiau mane domino aplinkybės, kuriomis kiekvienas iš jų patyrė savąją epifaniją: Heisenbergas praleido savaitę negyvenamoje saloje subjaurotas šienligės priepuolio, skaitydamas Goethe’ę. Jo teorija buvo, kaip ir jis pats, intelektuali, abstrakti, baisi ir pagrįsta gryna Matematika. Kita vertus, Schrödingeris praleido savaitę dulkindamasis slidinėjimo kurorte Arozoje su viena iš savo meilužių, įsidėjęs jos perlus į ausis, kad galėtų geriau susikaupti. Jo teorija jautri, daili ir vaizdinga, lyg būtų pagimdyta gamtos pasaulio. Šių dviejų prieštaringų idėjų kova mums suteikė neapibrėžtumo principą ir Kopenhagos kvantinės mechanikos interpretaciją, du dalykus, kurie grindžia šiuolaikinį mąstymą, nepaisant to, ar žmonės tai supranta, ar ne.

Aš manau, kad ši knyga iš tiesų yra ne tiek XX amžiaus mokslo kritika ar pasmerkimas, kiek tyrimas tam tikrų, radikaliųjų, idėjų, kurios rodo į tai, ko žmogaus protas suvokti nebegali. Tai pasakojimas apie asmenybes, kurias traukia kažkas, slypinčio už jų suvokimo, kažkas – Alexanderio Grothediecko žodžiais – didelio ir sykiu labai trapaus. 

 

Kodėl apie tokias istorines figūras kaip Fritzas Haberis, Werneris Heisenbergas, Alexanderis Grothendieckas ir kitas pasirinkai rašyti grožinės literatūros knygą vietoje negrožinės? Kodėl dabar?

Paprasčiausiai negali teisingai elgtis su šiais pasakojimais, neatsigręždamas į fikcijos mechanizmus. Tai ypač svarbu, kai kalbame apie idėjas, įkvėpusias šiuos pasakojimus, kadangi jos yra itin abstrakčios, sudėtingos suvokti ir net išreikšti žodžiais. Nors tikrieji įvykiai, įkvėpę šiuos tekstus, yra absoliučiai stulbinantys, egzistuoja didesnė tiesa, gilesnis realybės lygmuo, kurio negrožinė literatūra tiesiog negali pasiekti. Faktai yra labai ribojantys, jie mums nepasako nieko apie tai, kas vyksta šių asmenybių mintyse, o būtent ten, jų galvose, šie civilizaciją keičiantys atradimai ir idėjos užsimezgė.

Visi šie pasakojimai turi didesnes reikšmes. Mane domina tiek konkretus mokslas, tikra istorija, kuri yra knygoje, bet ir šios didesnės reikšmės. Fikcija leidžia skaitytojui suprasti – intuityviai, estetiškai – ko nei jis (nei aš, tiesą sakant) negalime apčiuopti intelektualiai, nes tam reikėtų aukštojo išsilavinimo fizikoje, chemijoje ar matematikoje, kad galėtume iš tiesų gėrėtis šių temų grožiu, paslaptingumu ir siaubu.

Taip pat, nors mane ir domina mokslas, mane žymiai labiau stebina keistas epifanijos mechanizmas. Kaip ir kodėl išsivysto išskirtinės idėjos? Kaip formuojasi įkvėpimas? Šių dalykų negalima tirti negrožinėje literatūroje. Jų negali imtis net mokslas, nes tai nėra įprasti įvykiai, tai išimtys, unikalumai. Mokslas neturi mechanizmo tirti to, kas unikalu, atskira, kas gali nutikti kartą ir tik kartą. Literatūra, kuri nėra varžoma jokios išankstinės tiesos idėjos, gali atverti šį stiklainį, nušviesti tą ypatingą tuštumą, kuriuos niekuomet negalėsime pilnai suvokti – kažkieno kito proto vidų.

Pavyzdžiui, mes žinome, kad Schrödingeris praleido savaitę Arozoje su meiluže, bet mes nežinome jos vardo, jos amžiaus – iš tikrųjų mes apie ją nežinom absoliučiai nieko. Ta paslaptinga moteris buvo ten, kuomet gimė viena iš nuostabiausių ir galingiausių lygčių, kokias žmonija yra sukūrusi, bet kaip mes galėtume sužinoti, kas įkvėpė Schrödingerį, kas jį privedė prie šio atradimo, kai neturime jokios informacijos apie tą savaitę, pakeitusią modernią fiziką.

Fikcija užpildo šią spragą.

 

Ką galvoji apie santykį tarp genialumo ir beprotybės, parašęs „Kai liaujamės suprasti pasaulį“?

Beprotybė ir genialumas retai susitinka. Vienas iš nedaugelio dalykų, ką jie turi bendro, yra gebėjimas matyti struktūras (tikras ar įsivaizduojamas), kurios pasprunka nuo racionalaus, eilinio proto. Pamišėlis mato pasaulį, kurio nemato niekas kitas, o genijus mato tą pasaulio dalį, kurios kiti ilgainiui nebegalės nematyti, nors ir daugelis, jei ne visi, pradžioje stengiasi tam matymui priešintis. Pamišėlis mato pasaulį, kurio nemato niekas kitas, o genijus mato tą pasaulio dalį, kurios kiti ilgainiui nebegalės nematyti, nors ir daugelis, jei ne visi, pradžioje stengiasi tam matymui priešintis.

Iš šių dviejų genialumas mane stulbina labiau. Nes pakrikimas, kuomet jis nėra laikinas, yra labiausiai luošinantis dalykas, kokį galima įsivaizduoti, blogiausia realybė, kurioje gali gyventi. Bet dauguma žmonių net nepriartėja prie beprotybės. Žmonės linkę būti siaubingai sveiko proto. Ir visgi beprotybė visuomet yra greta. Visi galime įkristi į tą prarają. Su genialumu taip nėra.

Man kelia nerimą žmonių išskirtinumas. Kai žmonių intelektas ir kūrybiškumas pasiekia genialumo laipsnį, apima toks jausmas, kad dorojamės su kita rūšimi, kitokia būtybe. Jų gebėjimas nukrypti už bendrų paradigmų, siekti toli ir paneigti priimtą išmintį yra nepaprastai drąsus ir pavojingas. Kai peržengi tai, kas bendra, neišvengiamai pasiklysti. Ir ne visi sugrįžta.

Aš nemanau, kad kas nors sąmoningai nuklysta į racionalumo pakraščius, bet tikiu, kad būtent kažkur netoli tos ribos mes randame sprendimus, idėjas ir naujoves, reikalingas išplėsti ir atnaujinti mūsų pasaulėžiūrą.

Išskyrus Grothediecką, niekas šioje knygoje nepatiria tikros beprotybės, atvirkščiai, jiems būdingas ypatingas skaidrumas, ekstremalus minties aiškumas, kuris gali pasirodyti panašus ar net identiškas beprotybei, nors yra jai gana priešingas. Iš tikrųjų dauguma žmonių nori nusigręžti nuo tiesos, bet yra tokių, kurie to negali, ir mes jiems visiems esame skolingi savo padėkas.

Matematika ir beprotybė, vis dėlto, yra kitas reikalas. Ten aš tikrai matau stiprų sąryšį, bet dar neišsiaiškinau kodėl. 

 

Ar knygoje yra veikėjas arba pasakojimas, kurį ypač mėgsti?

Net keletas.

Yra Johanas Konradas Dipelis, pietistas teologas, filosofas, menininkas, gydytojas, alchemikas ir šarlatanas, kuris, anot jo amžininkų, buvo „nedoriausias iš visų demonų, nevaržomas jokių principų, iš esmės visiems jiems prieštaraujantis“. Jis pradarydavo gyvūnus ir virdavo jų galūnes, leisdavo per jas elektros srovę, mėgindamas jas atgaivinti (jis visgi buvo gimęs Frankensteino pilyje), ir netyčia sumaišė viralą, kuris davė pradžią Prūsiškam mėliui, pirmam moderniam dirbtiniam pigmentui, kurį galime pamatyti tokiuose garsiuose kūriniuose kaip Van Gogho Žvaigždėta naktis ir Hokusajaus Didžioji Banga, ir kuris galiausiai privedė prie vandenilio cianido atradimo.

Kalbant apie pasakojimus, manau, kad savižudybės Demine pačioje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo išties siaubingos. Ištisos šeimos žengiančios į upes, susirišę per juosmenis, su vaikais, akmenų prikrautomis mokyklinėmis kuprinėmis. Motinos, kurios nuodijo savo vaikus, vaikai, kurie skerdė savo tėvus – visa, kad išvengtų Raudonosios armijos atėjimo. Šių siaubų beveik negali suvokti.

Mano asmeninis favoritas, vis dėlto, yra miglotas epizodas iš Alexanderio Grothendiecko, matematikos titano, gyvenimo. Viskas, ką jis darė, atrodė nežemiška ir didingiau už gyvenimą, bet įdomiausias dalykas, kurį radau savo tyrimų metu, buvo paslaptingas ranka rašytas „sąrašas“, tarsi sapnų raktas, jo kelio į nušvitimą šifras (ar nuosmukio į beprotybę, jei renkamės jį matyti šitaip). Jis mane nepaliaujamai žavi, nes apima toks jausmas, lyg būtum radęs lapą, išplėštą iš slapto tokios asmenybės kaip Pranciškaus Asyžiečio, Alisterio Kroulio, ar net Budos dienoraščio – jis apibrėžia jo asmeninį kelią gluminančiais įrašais.

Benjaminas Labatutas. Juana Gomez nuotr.

 

Savo knygoje apibūdini tamsiąją mokslinių tyrimų pusę. Ar „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ yra knyga apie mokslinio progreso dialektiką? Ar žmonija gyventų geriau be Haberio, Schrödingerio ir jo kolegų atradimų?

Žmonija gyventų nei geriau, nei blogiau. Kiekvienas atradimas, kiekviena idėja, kiekviena technologija, kiekviena mintis turi ir grėsmingo, ir teigiamo poveikio. Taip paprasčiausiai veikia pasaulis – gali pamaitinti milijonus, ne, milijardus žmonių su tokiu atradimu kaip Fritzo Haberio azoto išgavimas iš oro, ir po poros dešimtmečių, mes, tie patys žmonės, išgelbėti nuo bado, uždusiname atmosferą ir privedame save prie kraštutinės katastrofiškos klimato kaitos ribos. Schrödingerio bangų funkcija slypi už visų technologinių stebuklų, kuriuos šiandien naudojame, įskaitant internetą, mobiliuosius telefonus ir kompiuterius, tačiau mes turime vis labiau stengtis kontroliuoti savo priklausomybę ir priklausymą nuo jų.

Šis dualumas neišvengiamas, jis įsišaknijęs į fizinę visatą ir žmogaus gyvenimo struktūrą. Tiesa ta, kad mes visi stumiamės apgraibomis, aklai. Mokslo vaidmuo, kaip ir literatūros, yra nušviesti. Ką ši šviesa parodo, yra jau kitas reikalas. Ji gali ir ji sukurs naujus monstrus, ji gali ir ji sukurs naujus stebuklus. Nes kuomet esama šviesos, yra ir atitinkamas šešėlis. Nuo šito nepabėgsi. Šviesai, kuria nušviečiame visatą, tampant vis didingesnei, iki taško, kur galime žvilgtelėti į pačias materijos sudedamąsias dalis, išnarplioti erdvėlaikio geometriją ir pažvelgti į pirmąjį kosminio mikrobangų fono švytėjimą, šešėliai, kuriuos metame, tampa vis ilgesni.

 

Kodėl turėtume skaityti „Kai liaujamės suprasti pasaulį“?

Nes mes liovėmės suprasti pasaulį.

Mes gyvename neramiais, chaotiškais laikais. Visi jaučia, kad realybė jau nebėra suprantama. Faktas ir fikcija, kas tikra ir netikra, atrodo, yra vis sunkiau atskiriama. Bet realybės pakraščiai nepradėjo kraujuoti per vos paskutinius porą metų – jie kraujuoja jau virš šimtmečio.

Mūsų dabartinės pasaulėvokos ir mūsų trūkstamo supratimo ištakos gali būti atsektos iki laiko, kuris buvo kitoks, nors ir ne visai skirtingas nuo šiandienos. Apytiksliai pirmų trisdešimties praeito amžiaus metų. Dabar visi jaučiamės, lyg realybė būtų pamišusi, bet tai procesas, kuris prasidėjo jau seniai.

Tą akimirką atseku iki tada, kai gamtos mokslai pažino savo ribotumą, kai iš tiesų suvokėme, kad pasaulis yra daug, daug keistesnis, nei manėme. Tai buvo laikas, kuomet poveikis to, ką laikėme nesibaigiančia mokslinio tobulėjimo seka, tapo akivaizdus.

Bet aš šioje knygoje nepasiūlau atsakymų, atvirkščiai, idėjos, kurios mane žavi, yra tos, kurių tiesiog negalime suprasti. Scwarzschildo juodoji skylė, kvantinė mechanika, Mochizukio a b c prielaidos įrodymas – visos šios idėjos, atrodo, yra mums nepakeliamos, jos turėjo niokojantį poveikį visiems, kurie pirmieji prie jų artinosi.

Tai, ką galime žinoti, ir tai, ko niekada negalėsime – tikiu, kad galvojimas apie šiuos du dalykus yra būtinas labiau nei bet kada anksčiau. Manau, kad turime permąstyti tokius dalykus, jei norime išgyventi XXI amžiaus tyrus.