Rašytoja, aktyvistė, lyčių lygybės aktualijų komentatorė Caroline Criado Perez, remdamasi moksline literatūra ir naujausiais tyrimais iš įvairių šalių, knygoje „Nematomos moterys“ (iš anglų kalbos vertė Daiva Repečkaitė, išleido leidykla „Baltos lankos“) atskleidžia, kaip su lytimi susijusių duomenų spragos veikia ne tik visą pasaulį, bet ir kiekvieno iš mūsų, vyro ar moters, kasdienius veiksmus, pasirinkimus, net gyvenimo būdą. Ji svarsto, kaip, užpildžius duomenų spragas, pasaulis galėtų tapti visoms ir visiems išties patogus.
Įsivaizduokite: jūsų išmanusis telefonas netelpa į kelnių kišenę; eilė prie tualetų kaskart driekiasi per visą teatro fojė ir jums tenka laukti, atrodytų, amžinybę; daktaras išrašo jūsų kūnui netinkamą vaistų dozę, nes taip nurodyta standartiniame vartojimo lapelyje, o automobilyje gerokai arčiau pritraukiate sėdynę, kad pasiektumėte pedalus. Jei bent pora dalykų skamba pažįstamai, tikėtina, jog jūs… moteris.
Viso to priežastis – duomenys, tiksliau – duomenų spragos. Ne paslaptis, kad duomenys mūsų pasaulyje griežia pirmuoju smuiku: ekonomikos, politikos, medicinos, išsilavinimo ir daugelio kitų sričių sprendimai paprastai priimami remiantis atliktais tyrimais ir skaičiavimais. Tačiau kai pagal nutylėjimą tyrimų etalonu pasirenkamas vyras, mažiausiai pusės pasaulio gyventojų poreikiai ir įpročiai lieka neatliepti ir nepastebėti. Taip mūsų aplinkoje, dažnai apie tai net nesusimąstant, įsišaknija šališkumas ir atveriamas kelias nelygybei. O ji komplikuoja gyvenimą visų lyčių žmonėms.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Didžioji rašytinės istorijos dalis – tai milžiniška spraga duomenų visumoje. Nuo pat teorijų apie vyrus medžiotojus praeities metraštininkai maža vietos tepalikdavo moterų vaidmeniui kultūrinės ir biologinės žmonijos raidos procese. Štai vyrų gyvenimams patikėta atvaizduoti žmogiškumą bendrąja prasme. O jei galvosime apie kitos žmonijos pusės gyvenimus, dažniausiai išlikusią girdėsime tik spengiančią tylą.
Tos tylos pilna visur. Jos persmelkta visa mūsų kultūra. Kinas, naujienos, literatūra, mokslas, miestų planavimas, ekonomika. „Istorijos, kurias sekame sau apie praeitį, dabartį ir ateitį. Jos visos pažymėtos tuštumos, atkartojančios moters figūrą.“ Tai ir yra su lytimi susijusių duomenų spraga.
Su lytimi susijusių duomenų spraga randasi ne vien iš tylos. Tie nutylėjimai, spragos, turi savų pasekmių ir kasdien veikia moterų gyvenimus. Poveikis gali būti gana nežymus. Pavyzdžiui, kai tenka drebėti biure, kur kondicionieriaus palaikoma temperatūra nustatyta pagal vyrams palankią normą suprojektuotą pagal norminį vyro ūgį. Tai, žinoma, erzina. Be abejo, taip neteisinga.
Bet šie dalykai nekelia pavojaus gyvybei. Kas kita – patekti į avariją važiuojant automobiliu, kurio saugumo priemonės sukurtos neatsižvelgiant į moterų matmenis. Kas kita – kai tau nediagnozuojamas širdies infarktas, nes simptomai „netipiški“. Su tuo susiduriančios moterys, gyvenančios pasaulyje, sukurtame pagal duomenis, gautus tiriant vyrus, gali patirti mirtinas tokio gyvenimo pasekmes.
Kalbant apie su lytimi susijusių duomenų spragas, svarbu paminėti, kad jos paprastai randasi ne iš blogos valios, net nebūtinai tyčia. Priešingai: spragos kyla iš tūkstantmečius praktikuoto mąstymo ir veikiau rodo nepamąstymą. Netgi dvigubą nepamąstymą: apie tai, kas vyrams savaime suprantama, moterys net neprabyla. Juk paprastai, sakydami ir sakydamos „žmogus“, turime galvoje vyrą.
Šis atradimas nenaujas. Ji išgarsino Simone de Beauvoir dar 1949-ųjų tekste: „Žmonija yra vyriška, ir vyras apibrėžia moterį ne kaip individualybę, bet kaip susijusią su juo būtybę; ji nelaikoma autonomiška. […] Jis yra Subjektas, jis yra Absoliutas – ji yra Kita.“ Pasikeitė tik kontekstas, kuriame moterys vis dar išlieka tomis „Kitomis“. Naujasis kontekstas – duomenų pakerėtas ir nuo duomenų priklausomas pasaulis. Didžiųjų duomenų. Iš jų, pasitelkus Didžiuosius Kompiuterius, išgaunamos Didžiosios Tiesos ir Didieji Algoritmai. Tik kai mūsų didžiuosius duomenis gadina didžioji tyla, iš to išgaunama tiesa geriausiu atveju bus dalinė. O moterų atžvilgiu ji dažniau išvis neatitiks tikrovės. Kaip informatikoje mėgstama sakyti, „šlamštą įdėsi – šlamštą ir gausi“.
Šiame, naujame, kontekste kaip niekad būtina užpildyti pagal lytį suskirstytų duomenų spragą. Jau plinta dirbtinis intelektas, padedantis nustatyti medicinines diagnozes, peržvelgiantis gyvenimo aprašymus ir net atliekantis pokalbius su pretendentais ir pretendentėmis įsidarbinti. Tačiau dirbtinis intelektas mokomas naudojant duomenų aibes, pačias pilnas spragų, o kadangi nuosavybės teisės dažnai saugo algoritmus kaip patentuotą programinę įrangą, negalime net ištirti, ar apie tas spragas pamąstyta. Sprendžiant pagal sukauptą medžiagą – anaiptol.
Skaičiai, technologija, algoritmai – visa tai grindžia istoriją, pasakojamą „Nematomų moterų“. Tačiau jie apima tik pusę tos istorijos. „Duomenys“ tėra „informacijos“ sinonimas, o informacijos šaltinių gausu. Taip, viena iš informacijos rūšių laikoma statistika, bet tam tikros rūšies duomenimis lygiai taip pat laikoma žmonių patirtis. Taigi aš ketinu įrodyti, kad, kuriant visiems tinkamą pasaulį, į šį procesą reikia įtraukti moteris. Jei sprendimus, kurie mus visus veikia, priims vien baltaodžiai negalios neturintys vyrai (devyni iš dešimties jų – kilę iš JAV), taip irgi rasis duomenų spragų – lygiai kaip duomenų spragas kuria tendencija atliekant medicininius tyrimus nekaupti informacijos apie moterų kūnus. Kaip parodysiu vėliau, negebėjimas įtraukti moterų perspektyvos veda prie vyrų privilegijavimo, kai bandoma apsimesti (dažnai ne iš blogos valios), kad viskas „neutralu lyčių atžvilgiu“. Štai ką turėjo galvoje de Beauvoir teigdama, kad vyrai savo perspektyvą vertina kaip visuotinę tiesą.
Vyrų pražiūrėtos, bet moterims aktualios problemos paplitusios įvairiose srityse; skaitydami ir skaitydamos toliau pastebėsite, kad nuolat kartojasi trys temos: moters kūnas, neapmokamos rūpybos našta, krintanti moterims ant pečių, ir vyrų smurtavimas prieš moteris. Šių problemų reikšmingumą pabrėžia tai, kad jos apima iš esmės kiekvieną mūsų gyvenimų dalelę ir veikia mūsų patirtį visur kur – nuo viešojo transporto iki politikos, neaplenkdamos nei darboviečių, nei operacinių. Bet vyrai apie jas pamiršta, nes neturi moterų kūnų. Kaip netrukus įsitikinsime, jie nudirba vos menką dalelę neapmokamo darbo, daugiausia kliūvančio moterims. Be to, net patys susidurdami su vyrų smurtavimu jie patiria jį kitaip negu moterys. Į šiuos skirtumus nekreipiama dėmesio ir toliau gyvename taip, tarsi vyro kūnas ir vyrų turima gyvenimo patirtis būtų neutrali lyčių atžvilgiu. O tai – dar vieno tipo moterų diskriminacija.
Šioje knygoje terminą „lytis“ vartosiu tiek biologine (sex), tiek socialine (gender) reikšme. Biologine – rašydama apie biologines duotis, nulemiančias, ar individas yra vyras, ar moteris. XX ir XY. Socialine – turėdama galvoje reikšmes, kurias visuomenė suteikia šiai biologinei sandarai, t. y. kaip elgiamasi su moterimis, kai į jas žiūrima kaip į moteris. Viena iš šių „lyties“ reikšmių sukonstruota, bet tikros abi. Moterims jos reiškia tai, kad tenka keliauti per pasaulį, suręstą pagal duomenis, gautus tiriant vyrus.
Knygoje apie lytį kalbu tiek biologine, tiek socialine reikšmėmis, bet socialinė reikšmė labiau tinka kalbėti apie duomenų spragas, nes ne biologinė sandara lemia, kad nerenkama duomenų apie moteris. Tai lemia lyčių normos. Nurodydama tokiai daugybei moterų gyvenimų šitiek žalos darantį reiškinį, siekiu, kad būtų visiškai aišku, iš kur jis kyla: problema nėra moters kūnas, priešingai, nei sakoma toliau šioje knygoje cituojamais teiginiais. Problema – jam priskiriama socialinė reikšmė ir socialiai nulemtas negebėjimas jo aiškinti.
„Nematomos moterys“ – pasakojimas apie tai, ko nėra, ir dėl to kartais labai sunku jį pasakoti. Kalbant apie moteris, ne tik žioji bendra duomenų spraga (atsirandanti ir iš to, kad išvis nerenkame duomenų, ir iš to, kad, jei jau renkame, nesuskirstome jų pagal tyrimo dalyvių lytį), bet ir beveik nėra duomenų apie nebaltąsias moteris, apie moteris su negalia ar apie darbininkų klasės moteris. Taip yra ne dėl to, kad tų duomenų tiesiog nerenkama, o dėl to, kad jie neatskiriami nuo duomenų apie vyrus; atskirtuosius vadintume „pagal tyrimo dalyvių lytį suskirstytais duomenimis“. Darbų – pradedant akademiniais ir baigiant kino kūrimu – pasiskirstymo statistikoje būna pateikiami duomenys, kiek dirba „moterų“ ir „etninių mažumų“ atstovų ar atstovių, bet moterų, priklausančių etninėms mažumoms, duomenys kiekvienoje didesnėje grupėje pasimeta. Kur tokių duomenų esama – juos pateikiu, bet tokių atvejų itin reta.
Ši knyga neturi į psichoanalizę orientuotų tikslų. Negaliu įsiskverbti į slapčiausias mintis tų, kurie ir kurios leidžia rastis duomenų spragoms, taigi šioje knygoje neįmanoma ir neginčijamai įrodyti, kodėl vis dar egzistuoja duomenų spragos. Galiu tik pasiūlyti pažvelgti į tuos duomenis ir pakviesti jus, skaitytojos ir skaitytojai, įsigilinti į sukauptus įrodymus. Lygiai taip pat manęs nedomina, ar tikrai vyrams palankesnes priemones sukūrė užsislaptinę seksistai arba seksistės. Jų asmeninė motyvacija, su tam tikromis išlygomis, čia neaktuali. Svarbiau tendencija. Svarbiau tai, ar, turint tokio svarumo duomenų, dera daryti išvadą, kad su lytimi susijusių duomenų spraga tėra vienas didelis atsitiktinumas.
Toliau bandysiu pagrįsti, kad nėra. Įrodysiu, kad su lytimi susijusių duomenų spragos – tai tam tikro nepamąstymo, pagal kurį žmonija įsivaizduojama kaip sudaryta beveik vien iš vyrų, priežastis ir pasekmė. Atskleisiu, kaip dažnai išnyra toks šališkumas ir kaip plačiai jis paplitęs, kaip jis iškraipo neva objektyvius duomenis, vis labiau valdančius mūsų gyvenimą. Parodysiu, kaip net šiame itin racionaliame pasaulyje, valdomame itin nešališkų superkompiuterių, moterys išlieka, de Beauvoir žodžiais tariant, „antrąja lytimi“ ir kaip pavojus būti nurašytoms kaip vyrų porūšiui – geriausiu atveju – yra tiek pat aktualus, kiek ir anksčiau.
Vyras pagal nutylėjimą
Žmonių visuomenes grindžia vyro kaip žmogaus bendrąja prasme vaizdinys. Jis senas ir įsišaknijęs ne silpniau nei žmogaus evoliucijos teorijos. IV a. pr. m. e. Aristotelis jau postulavo vyrus esant žmogiškumo standartus, lyg tai būtų savaime suprantama. „Pirmas nukrypimas nuo rūšies – kai palikuonys tampa moterimis, o ne vyrais“, – rašė jis biologijos veikale
„Apie gyvulių dauginimąsi“. (Vis dėlto pripažino, kad toks nukrypimas – „natūrali būtinybė“.)
Praėjo du tūkstančiai metų ir 1966 m. Čikagos universitetas surengė simpoziumą apie primityviąsias medžiotojų ir rinkėjų visuomenes. Renginys vadinosi „Žmogus medžiotojas“. Iš viso pasaulio padiskutuoti apie kertinį medžioklės vaidmenį žmogaus evoliucijoje ir raidoje susirinko daugiau kaip 75 socialiniai antropologai ir antropologės. Visi sutarė, kad vaidmuo gan kertinis. „Mus nuo beždžionių skirianti biologija, psichologija ir papročiai – viskas atsirado tik praeities medžiotojų dėka“, – skelbta viename iš straipsnių, pasirodžiusių konferencijos pranešimų pagrindu išleistame straipsnių rinkinyje. Viskas gerai, tik, anot feminisčių, laikantis šios teorijos kyla šiokia tokia problemėlė – moterų evoliucija. Remiantis šia knyga, juk visiškai aišku, kad medžioklė – vyrų veikla. Tai jei jau „mūsų intelektas, pomėgiai, emocijos ir socialinio gyvenimo pagrindai – viskas yra evoliucinė sėkmingo prisitaikymo medžioti pasekmė“, – ką tai sako apie moterų žmogiškumą? Jei žmonijos evoliuciją į priekį veda vyrai – ar moterys apskritai yra žmonės?
1975 m. pasirodė antropologės Sally Slocum esė „Moteris rinkėja“ – ji dabar laikoma jau klasikiniu tekstu. Juo minėta antropologė metė iššūkį „vyro medžiotojo“ viršenybei. Pasak jos, antropologai „ieško vyrų elgesio pavyzdžių ir daro prielaidą, kad šie viską paaiškina“. Tad ji uždavė keletą klausimų, kad nutrauktų tylą: „Ką veikdavo moterys, vyrams medžiojant?“ Atsakymas: rinkdavo gėrybes, nujunkydavo prieauglį, rūpindavosi vaikais „pailgėjusiu kūdikio priklausomybės būklės laikotarpiu““, – visa tai reikalavo neką mažiau bendradarbiauti. Apie tai mąstydama Slocum priešinasi „išvadai, kad žmogaus prisitaikymas prie aplinkos esą rėmėsi vyrų troškimu medžioti ir žudyti“, mat tokia teorija „perdėm išryškina agresiją, nors ši tėra vienas iš daugelio žmogaus gyvenimo veiksnių“.
Savo kritiką Slocum išsakė jau daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų, bet evoliucijos teorija ir toliau išlieka šališka vyrų naudai. „Žmonės, pasak tyrėjų, išsivystę taip, kad instinktyviai linksta į mirtiną smurtą“, – skelbia 2016 m. laikraščio „Independent“ antraštė. Straipsnyje aptariama mokslinė studija, pavadinta „Filogenetinės mirtino žmonių smurto šaknys“; joje teigiama, kad evoliucionuodami žmonės ėmė šešiskart dažniau žudyti savo gentainius, nei įprastai žinduoliams būdinga.
Tai neabejotinai teisinga apskritai žvelgiant, bet tiesa ta, kad mirtį nešantis žmonių smurtas, nukreiptas prieš žmones, – neproporcingai vyriškas reikalas: Švedijoje atliktas 30 m. apimantis tyrimas parodė, kad devynias žmogžudystes iš dešimties įvykdo vyrai. Tą patį rodo kitų šalių statistika, įskaitant Australiją, Jungtinę Karalystę (JK) ir Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). 2013 m. atlikta Jungtinių Tautų (JT) apklausa apie žmogžudystes parodė, kad visame pasaulyje 96 proc. kaltininkų būna vyrai. Tai ar čia visi žmonės tokie kraugeriai, ar būtent vyrai? Ir jeigu moterys, apskritai paėmus, ne taip jau linksta žudyti – ką tai sako apie moterų „filogenetiką“?
Nuostata, kad omenyje turimi vyrai, jei nenurodyta kitaip, įsismelkusi į įvairiausius etnografinių tyrimų laukus. Pavyzdžiui, urvų tapyboje dažnai vaizduojami medžiojami gyvūnai, todėl tyrėjai ir tyrėjos remiasi prielaida, kad piešinių autoriai – medžiotojai vyrai. Tačiau nauja rankų įspaudų, rastų šalia piešinių Prancūzijos ir Ispanijos urvuose, analizė parodė, kad daugumą jų nutapė moterys.
Nuostata, kad kalbama apie vyrus, jei nenurodyta kitaip, nesvetima ir tiriant žmonių kaulus. Atrodytų, žmonių skeletai objektyviai būna vyrų arba moterų, taigi kalbant apie skeletus neturėtų galioti vyro pagal nutylėjimą prielaida. Anaiptol. Skeletas iš X a., vikingų laikų, daugiau kaip šimtmetį buvo įvardijamas „kariu iš Birkos“ ir laikytas vyro skeletu, nors ir, kaip paaiškėjo, su moteriškais dubenkauliais, – vien dėl to, kad buvo palaidotas su visa ginkluote ir dviem paaukotais žirgais. Iš tokio kapo turinio nuspręsta, kad palaidotasis buvęs karys, o karys reiškė vyrą (daugybę moterų karių paminėjimų vikingų žodiniuose pasakojimuose archeologai nurašo „mitologiniams pagražinimams“). Tačiau nors ginklai, pasirodo, užgožia dubenkaulius nustatant lytį, jie neužgožia DNR, ir 2017 m. atlikus tyrimą patvirtinta, jog kaulai išties priklausė moteriai.
Tačiau tuo nesutarimai nesibaigė, tik truputį pasikeitė. Kaulai galėjo susimaišyti, moters kūnas galėjo būti palaidotas su tais daiktais dėl kitų priežasčių. Mokslininkai skeptikai galbūt teisūs dėl abiejų dalykų (nors pačios atradėjos ir atradėjai, remdamiesi kapo turinio išdėstymu, jų teiginius atmeta). Tačiau iškalbingas jau pats atsisakymas pripažinti atradimą, ypač turint galvoje, kad panašiomis aplinkybėmis vyrų skeletų priskyrimu kariams „taip smarkiai neabejojama“. Archeologai, kasinėdami kapinynus, išties visada randa daugiau vyrų, o tai, kaip 1995 m. išleistos knygos skyriuje apie žmogaus lyties nustatymą pagal kaukolę ironiškai pažymi antropologas Phillipas Walkeris, „neatitinka mūsų žinių apie lyčių pasiskirstymą išlikusiose žmonių populiacijose“. Jei jau žinome, kad vikingės turėjo nuosavybės teisių, galėjo paveldėti turtą ir tapti įtakingomis pirklėmis, ar tikrai taip sunku patikėti, kad jos galbūt dar ir kariavo? O juk tai – net ne vieninteliai atrasti karių moterų kaulai.
„Keli kovose apibrozdinti moterų skeletai rasti Eurazijos stepėse, pradedant Bulgarija ir baigiant Mongolija“, – laikraštyje „Guardian“ rašo Natalie Haynes. Bendruomenėse, tokiose kaip senovės skitų, kariavusiose raitomis ir naudojusiose lankus bei strėles, kariai vyrai negalėjo pasigirti savaiminiu pranašumu. Ištyrus skeletų, rastų daugiau kaip tūkstantyje skitų pilkapių pradedant Ukraina ir baigiant Vidurio Azija, DNR, paaiškėjo, kad aktyviai kariavo iki 37 proc. skitų moterų ir merginų.
Prielaidos, kad kalbama apie vyrus, jei neįrodyta kitaip, paplitimas mažiau stebina įsisąmoninus, kad ji įsišaknijusi viename iš visuomenės pamatų – pačioje kalboje. Slocum, kritikuodama antropologijos moksle gajų šališkumą vyrų naudai, išties pabrėžė, kad tas šališkumas pasireiškia „ne tik interpretuojant skurdžius duomenis, bet ir pačioje vartojamoje kalboje“. Žodis „žmogus“ vartojamas taip dviprasmiškai, kad neįmanoma nustatyti, kada turimi galvoje vyrai, o kada – visi žmonių kaip rūšies atstovai ir atstovės“. Dėl šios reikšmių samplaikos Slocum įtaria, kad „daugelio antropologų žodyne „žmogus“, neva reiškiantis visą žmonių padermę, yra tikslus žodžio „vyrai“ sinonimas“. Kaip netrukus pamatysime, apstu įrodymų, kad ji teisi.
Amerikiečių poetės ir visuomenininkės Muriel Rukeyser eilėraštyje „Mitas“ senas, aklas Edipas klausia Sfinkso: „Kodėl aš neatpažinau savo motinos?“ Sfinksas atsako, kad Edipas neteisingai atsakęs į klausimą (kas ryte vaikšto keturiomis kojomis, popiet – dviem, o vakare – trimis). „Tu atsakei, kad žmogus. Nepaminėjai moterų.“ Betgi, sako Edipas, kai sakai „žmogus“, „moterys irgi įeina. Visi žino.“
Tačiau Sfinksas teisus, o Edipas klysta. Sakydamos ir sakydami „žmogus“, neįtraukiame moterų, net jei iš principo „visi žino“. Pastarųjų keturiasdešimties metų įvairių kalbų tyrinėjimai nuosekliai rodo, kad tai, kas vadinama „apibendrinamąja vyriškąja gimine“ (kai tokie žodžiai kaip „jis“ vartojami kaip neutralūs lyties atžvilgiu), nėra suprantama kaip visus įtraukiantis apibendrinimas. Dauguma tokios vartosenos atvejų suprantami kaip kalbėjimas apie vyrus.
Vartodamos ir vartodami apibendrinamąją vyriškąją giminę, žmonės labiau linksta prisiminti žymius vyrus nei moteris, laikyti, kad minimos profesijos atstovai daugiausia bus vyrai, siūlyti vyrų kandidatūras į darbo vietas ar politines pareigybes. Kai konkursas į darbo vietą reklamuojamas vartojant apibendrinamąją vyriškąją giminę, moterys rečiau pretenduoja į tokias darbo vietas ir prasčiau pasirodo įdarbinimo pokalbiuose. Pažymėtina, kad apibendrinamoji vyriškoji giminė taip stipriai sukibusi su vyriškumu, kad net nustelbia įsišaknijusius stereotipus, taigi tokios stereotipiškai moteriškos profesijos kaip „kosmetologas“ staiga ima atrodyti vyriškos. Taip iškraipomi netgi moksliniai tyrimai, atsiranda tam tikra su lytimi susijusių duomenų metaspraga: 2015 m. pasirodžiusiame straipsnyje, aptariančiame savarankiškai pildomų klausimynų šališkumą psichologijos tyrimuose, atskleista, kad apibendrinamosios vyriškosios giminės vartojimas anketose veikia moterų atsakymus ir tuo iškraipo „testų įverčių reikšmes“. Autoriai priėjo prie išvados, kad tokia vartosena „nerealistiškai įvaizdina skirtumus tarp vyrų ir moterų, kurie neišryškėtų lyties atžvilgiu neutraliame klausimyne ar to paties klausimyno versijose, parašytose kalbomis, kuriose vartojamos natūralios gramatinės giminės kategorijos“.
Kad ir kiek dešimtmečiais rinktos medžiagos liudytų, jog apibendrinamoji vyriškoji giminė neturi nieko bendro su aiškumu, oficiali daugelio šalių kalbos politika ir toliau laikosi įsikibusi įsitikinimo, kad šis pasirinkimas tėra formalumas ir jį reikia išlaikyti dėl… aiškumo. Dar 2017 m. Prancūzų akademija, įtakingiausia prancūzų kalbos vartojimą reguliuojanti įstaiga Prancūzijoje, svaidėsi žaibais dėl „nuo normos nukrypstančio „įtraukiojo rašymo““, nes apibendrinamosios vyriškosios giminės vengimas neva „kelia mirtiną pavojų prancūzų kalbai“. Tokių ginčų kilo ir kitose šalyse, įskaitant Ispaniją ir Izraelį.
Palikite komentarą