Buvęs CŽV agentas Edwardas Snowdenas knygoje atgailauja už savo veiksmus. Knygos ištrauka

Buvęs Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) ir Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) darbuotojas Edwardas Snowdenas atskleidė visuomenei JAV valstybės paslaptis, parodžiusias piliečių sekimo mastą. Už šį veiksmą E. Snowdenas vienų laikomas interneto sąžine ir šių laikų herojumi, o kitų – informatoriumi ir tėvynės išdaviku.

Apie savo karjerą saugumo struktūrose ir savo poelgio paviešinti valstybės paslaptis motyvaciją E. Snowdenas pasakoja autobiografinėje knygoje „Įrašas visiems laikams“ (vertė Saulius Tomas Kondrotas, leidykla „Kitos knygos“).

„Tuo metu nesupratau, kad kurti sistemą, kuri amžinai saugos duomenis apie visų žmonių gyvenimą, buvo lemtinga klaida,“ – rašo E. Snowdenas. 

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Esu Edwardas Josephas Snowdenas. Kadaise dirbau vyriausybei, dabar tarnauju visuomenei. Prireikė beveik trijų dešimtmečių, kol supratau, kad tai du skirtingi dalykai, o kai pagaliau suvokiau, kilo nemažai rūpesčių. Kaip tik todėl šiandien aš stengiuosi apsaugoti visuomenę nuo tokių žmonių, koks pats kažkada buvau – Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) ir Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) darbuotojas, dar vienas jaunas technikas, pasiryžęs sukurti, kaip man tada atrodė, geresnį pasaulį.

Mano trumpa karjera JAV žvalgybos bendrijoje (ŽB) truko septynerius metus, vos vienais metais ilgiau nei tremtis šalyje, kurios nė nepasirinkau. Vis dėlto per tuos septynerius metus turėjau progą dalyvauti didžiausiose žvalgybos permainose per visą Amerikos istoriją – tai buvo perėjimas nuo pavienių, konkrečių asmenų sekimo prie masinio visų gyventojų sekimo. Padėjau sukurti techniką, leidžiančią vyriausybei visame pasaulyje rinkti skaitmeninių ryšių duomenis, amžiams išsaugoti tuos įrašus kompiuterių diskuose ir kada panorėjus šią informaciją perskaityti.

Po Rugsėjo 11-osios ŽB draskė gėda, kad ji neįstengusi apsaugoti Amerikos ir pražiopsojusi galingiausią šalies užpuolimą nuo Perl Harboro laikų. Todėl ŽB vadovybė ėmėsi kurti sistemą, kuri visuomet apsaugos juos nuo netikėto užpuolimo. Sistema grįsta technika, o tai buvo visiškai svе̃tima politikos ir verslo administravimo specialistų legionams. Slapčiausių žvalgybos įstaigų durys plačiai atsilapojo jauniems, išmaniems technikams kaip aš. Palaiminti išmanieji – jie paveldėjo žemę.

Gerai nusimaniau apie kompiuterius, tad sparčiai kilau karjeros laiptais. 22-ejų perėjau pirmą aukščiausio rango NSA patikimumo patikrą, kurios reikėjo žemiausio rango pareigoms organizacijoje užimti. Mažiau nei po metų jau dirbau CŽV sistemų inžinieriumi, man buvo atviras slapčiausias tinklas visoje planetoje. Vienintelis suaugęs bendradarbis kiaurą dieną neatsitraukdamas skaitė Roberto Ludlumo ir Tomo Clancy’o detektyvus. Agentūros, ieškodamos technikos talentų, pažeidinėjo visas savo taisykles. Paprastai jie niekuomet nesamdė nieko be bakalauro laipsnio, vėliau imta reikalauti bent jau universiteto diplomo. Aš neturėjau nei vieno, nei kito. Pagal protokolą manęs net negalėjo įleisti į pastatą.

2007–2009 m. dirbau JAV ambasadoje Ženevoje, ir tai vienas retų atvejų, kai techniką saugo diplomatinis statusas, kadangi CŽV reikia paruošti ateičiai: kompiuterizuoti valdybos skyrius Europoje, automatizuoti JAV vyriausybės šnipinėjimo tinklą. Mano karta ne tik kompiuterizavo žvalgybos veiklą – mes visiškai pakeitėme patį žvalgybos apibrėžimą. Mums tai buvo ne paslaptingi susitikimai ir slaptos pašto dėžutės, bet duomenys.

26-erių oficialiai dirbau bendrovėje „Dell“, tačiau iš tikrųjų – NSA. Sutartys buvo mano priedanga, kaip ir beveik visų techniškai pasikausčiusių mano kartos šnipų. Mane pasiuntė į Japoniją padėti sukonstruoti atsarginį agentūros tinklą, kuris apėmė visą pasaulį ir užtikrino, kad duomenims niekas negresia, net jeigu atominė bomba paverstų pelenais NSA vadovybę. Tuo metu nesupratau, kad kurti sistemą, kuri amžinai saugos duomenis apie visų žmonių gyvenimą, buvo lemtinga klaida.

Į Ameriką grįžau 28-erių, ir tada mane paaukštino beveik iki debesų: paskyrė į technikų komandą palaikyti ryšiams tarp „Dell“ ir CŽV. Mano užduotis buvo posėdžiauti su CŽV techninių skyrių vadovais ir ieškoti visų problemų, kokias tik įmanoma įsivaizduoti, sprendimų. Mūsų grupė padėjo CŽV sukurti naujo tipo kompiuterių architektūrą – debesiją, leidžiančią agentams iš bet kur pasiekti bet kokią informaciją.

Paprastai šnekant, žvalgybos uždavinį kaupti ir apdoroti duomenis išstūmė kita užduotis: kaip ir kur tuos duomenis išsaugoti amžiams, o dar vėliau – kaip padaryti duomenis pasiekiamus iš bet kurios pasaulio vietos. Aš tai supratau Havajuose, kur persikėliau pasirašęs naują sutartį su NSA. Man tuo metu buvo 29-eri. Ligi tol siauri ir specializuoti darbo uždaviniai neleido matyti viso vaizdo. Tik atsidūręs rojuje netikėtai supratau, kaip visi mano darbai susijungia į logišką visumą – milžinišką viso pasaulio žmonių sekimo mašiną.

Giliame tunelyje po ananasų lauku, kur Perl Harboro laikais buvo lėktuvų gamykla, sėdėjau prie terminalo, per kurį galėjau pasiekti visą informaciją apie kiekvieną vyrą, moterį ar vaiką, bet kada ir bet kur pasaulyje skambinantį telefonu ar besinaudojantį kompiuteriu. Iš jų buvo 320 milijonų mano tautiečių Amerikoje. Nuolatinis kiekvieno jų žingsnio sekimas ne tik pažeidžia JAV Konstituciją, bet ir prieštarauja pagrindinėms laisvos visuomenės vertybėms.

Jūs skaitote šią knygą tik todėl, kad padariau labai pavojingą dalyką – nusprendžiau paskelbti tiesą. Surinkau vidinius ŽB dokumentus, rodančius, jog JAV vyriausybė laužo įstatymus, ir atidaviau juos žurnalistams, o šie juos patikrino ir paskelbė. Kilo pasaulinis skandalas.

Knygoje pasakoju, kas mane atvedė prie tokio sprendimo, kokie dorovės ir etikos principai ir kaip jie formavosi. Žodžiu, apie savo gyvenimą.

Kviečiame žiūrėti LRT Mediatekos video įrašą „Sekimas ir žodžio laisvės varžymas. E. Snowdeno knyga „Įrašas visiems laikams“. Pokalbį moderuoja Darius Pocevičius, dalyvauja LT žurnalistikos centro vadovė Džina Donauskaitė.