Vasarai pagaliau atėjus – ir tradicinis mėnesio knygų TOP. Šįkart taip jau išėjo, kad knygos perteikia šių dienų emocijas. Nemažai tarp šių dešimties knygų kalbama apie tamsos tyrinėjimus, neužsitraukiančias žaizdas, blogio gimimą, bet kartu čia yra ir knygų, kuriose ieškoma šviesos ir grožio. Taigi, šioks toks balansas.
Argi neįdomu, kokios knygos į šį sąrašą pateko?
Knyga, kuri tikrai man paklius tarp metų geriausiųjų. Knyga, sunarstyta tarsi karoliai iš fragmentų, atminties nuotrupų, savų ir svetimų istorijų, tarpusavyje sukibusių kažkokias tarsi matomais, o kartais tik nujaučiamais ryšiais. Pasakojimas apie užmarštį, istoriją, baimę, apleistumą, savęs ir savo gyvento ir gyvenamo laiko permąstymai. Kalbėjimas apie gyvenimą, kuris tarsi kraustymosi katalogas. Knygoje jis cituoja užrašą telefono būdelėje: „Myliu žmones, ir tai daro mane pasibjaurėtinai vienišą“. Manau, šis epizodas gana tiksliai perteikia visos knygos nuotaiką. Ji prisodrinta liūdesio ir melancholijos, pasakojanti apie pasaulį, kuris yra trumpaamžis, yrantis, pūvantis, bet nuostabus.
Nors pati autorė sako, kad tai geriausia jos knyga, tam pritaria ir kai kurie kritikai, visgi man ji paliko kur kas menkesnį įspūdį nei ankstesni kūriniai. Taip, ji ir vėl taikliai užgriebia svarbias šiuolaikybės temas, atskleidžia millenialsų būsenas šių laikų pasaulyje, jų neurozes, baimes, pasimetimą ir grožio paieškas. Taip, ji puiki pasakotoja, bet visgi neretai skaitant atrodė, kad autorė nuslysta kažkur paviršiumi, o jos personažai, kapstydamiesi po egzistencines prasmes ir po paviršiumi ieškodami kažko gilesnio, nesukelia nei empatijos, nei pykčio, – tiesiog palieka abejingu. Atskira kalba būtų ir apie politinius aspektus. Kita vertus, skaitant tas diskusijas galima pripažinti, kad ji neblogai užčiuopė ir šį savosios kartos bruožą.
Latvijoje didelio dėmesio sulaukusi knyga, tikiuosi, taip pat nutiks ir Lietuvoje. Knyga skirta norintiems švelnios istorijos apie viltį, atjauta pripildyto pasakojimo. Autorius pasakoja jautriai ir galbūt netgi, sakytume, naiviai, tačiau skaitydamas knygą įsitikini, kad po tuo naivumo kiautu išties slypi esminės tiesos, gyvenimo principai. Net ir skausmingi dalykai, apie kuriuos kalbama šioje knygoje, įkabinami į kūrinio audinį taip, kad ir jie tampa nutvieksti šviesos, supratimo. Spinduliuojančios sielos šviesos, apie kurią kalbama šiame kūrinyje.
Autofiksinis pasakojimas, Prancūzijoje sukėlęs daugybę aistrų ir įvairiausių kaltinimų rašytojui, nors man, tiesą sakant, skaitant nebuvo taip jau svarbu, kiek tiksliai perteikė rašytojas savo istoriją. Knyga sudaryta iš gausybės Carrere gyvenimo epizodų, kurie, sujungti į vieną visumą, galėtų atrodyti chaotiškai, tačiau šios knygos atveju tai veikia – vaikštinėdamas ties sąmonės srauto, realistiško pasakojimo, prisiminimų ir dabarties fiksavimų ribomis jis sukuria vientisą kenčiančio, kuriančio žmogaus paveikslą. Knyga tarsi tvinksintis nervas, ryšio su pasauliu paieškos. Tiesa, iš pradžių skaitant tuos nesibaigiančius meditacijų, jogų aprašymus imdavau abejoti, kokią knygą čia skaitau, tačiau vėliau visgi pasakojimas įtraukė. Balansavimas lynu tarp depresijos, beprotybės ir bandymo atrasti šviesą, humoro ir ironijos.
Melancholiško debesies apgaubtas, atradimo, kartu reiškiančio ir neišvengiamą artėjantį praradimą, nuotaikos prisodrintas kūrinys, kalbantis apie brendimą, augimą, savęs pažinimą, tačiau pirmiausia tai knyga apie tėvo ir sūnaus ryšį. Kūrinys apie bendrumą ir meilę. Ir kartu neapleidžiantį liūdesį, nuojautą, kad tai išnyks, kad tos po Marselį sūnui su tėvu klaidžiojant leidžiamos valandos joms išsisėmus vėl paleis juos kiekvieną skyrium. Knyga apie akimirkų žavesį ir svarbą. Kūrinys, kuris parašytas, regis, labai paprasta kalba, nepretenzingai, nuoširdžiai, skaidriai, ir tie trumpi skyriai savo grybštelėjimais užčiuopia kažką svarbaus, tikro. Na, ir tai knyga, skirta mėgstantiems Marselį ir skirtingas jo spalvas.
Knygą būtų galima apibūdinti kaip savivokos procesus, moters siekį suprasti savo vaidmenis gyvenime, vidinę kovą – ramybės, saugumo siekio ir gaivališkumo, susitelkimo ir savidestrukcijos. Tai ir knyga apie menininko pašaukimą, genialumą, savinaiką ir narcisizmą. Atotrūkį tarp realybės ir gaivališkos beprotybės. Tai, kas iš pradžių gali atrodyti kaip žavingas įkvėpimo šaltinis galiausiai virsta destruktyviu ribas šluojančiu aktu. Santykių dramos prisodrinta knyga, su haliucinuojančiais įtrūkiais, skaitytojams sukelianti pyktį, empatiją, pasibjaurėjimą ir liūdesį. Autorė rašo poetiškai, tačiau kartu atrodo, kad daro viską kruopščiai apskaičiuodama, gerai pasverdama efektą, kurį sukels jos išsakyti žodžiai. Kalba gracinga, plaukianti, sykiu knyga yra lengvai skaitoma, svarbius būties klausimus ji pateikia, regis, lengva ranka – jos idėjų, vaizdinių potėpiai susipina grakščiai į vientisą lydinį. R.Cusk sukūrė gražų, bet ir sykiu bauginantį savęs paieškų literatūrinį pasaulį.
Tikra istorija apie moterų prievartavimus paremta knyga. Šioje knygoje aštuonios moterys, išaiškėjus jų skriaudikams, apmąsto tai, kaip turėtų elgtis toliau, ir šie pokalbiai apima kur kas platesnes temas. Ką reiškia būti bendruomenės narėmis? Kokia atsakomybė prieš vaikus? O taip pat ir prieš vyrus, galbūt net jas pažeminusius? Jos taip pat užduoda klausimus apie tikėjimą, paklusimą ir valdžią – priblokštos įvykių jos klausia savęs, kiek iš to, kuo jos tiki, yra primesta ir ko laikosi paklusdamos tradicijai? Pokalbiuose jos prieina ir prie tokių esminių klausimų – ką joms reikš laisvė, ką daryti su ta laisve? Žmonės, kuriuos jos myli, yra tie patys, kurių jos bijo – viena esminių minčių, apibendrinančių šių moterų vietą bendruomenėje. Beje, įdomu, kaip autorė istorijas apie prievartą sugeba pateikti su kandžiu humoru. Ir, žinoma, tai knyga apie viltį ir kito gyvenimo galimybę.
Grafinis romanas, kuris padės susipažinti su neabejotinai garsiausio ne tik Estijos, bet ir vieno garsiausių šių laikų pasaulio kompozitorių Avo Parto kūryba. Manau, šis grafinis romanas gali sudominti net ir tuos, kas galbūt nėra dideli tokio istorijų pasakojimo būdo gerbėjai, mat autorius sugebėjo tapybiškai komiksų pagalba perteikti muzikos skrydį, tai, kokia nuotaika pulsuoja Arvo Parto kūryba, piešiniuose mes matome besiskleidžiančias muzikines erdves. Grafinis romanas – kartu ir žaismingas, ir perteikiantis sudėtingas temas. Knygoje atsispindi ir filosofinis dėmuo, tai, kokius universalius dalykus galima perteikti jos pagalba, kur slypi tikrasis muzikos grožis, kaip ieškoma naujų išraiškos būdų. Tai ir gyvenimo sovietinėje sistemoje paveikslas, kaip menininkai turėjo prisitaikyti, bandyti apeiti ją, galbūt net išsižadėti savųjų principų. Ir, žinoma, tai įkvepianti storija apie žmogaus kelią, savojo kelio paieškas.
Video apžvalgą rasite čia:
Palikite komentarą