„Bilas Triušio Pėda“ autorė: „Asmeninė žmogaus kova su jį apėmusiu skausmu verta didelio dėmesio“

Žmonės turi neapsakomą galią griauti ir žaloti vieni kitų gyvenimus, bet lygiai taip pat gali dovanoti meilę ir išsigelbėjimą. Būtent apie antrąjį kelią pasakoja Kanados rašytoja Helen Humphreys lietuvių kalba pasirodžiusiame romane „Bilas Triušio Pėda“, kurį į lietuvių kalbą vertė Ina Rosenaitė. „Bilas Triušio Pėda“ pasakoja apie žmogaus pastangas įveikti traumas, susidoroti su jomis ir judėti pirmyn.

Su ypatingu švelnumu pasakojama neįprastos draugystės istorija pagrįsta tragišku 1947 metais mažame Kanados miestelyje įvykdytu nusikaltimu. Atrodytų, seniai ir toli, bet istorijos dalyvių patirtys išlieka svarbios nepaisant laiko ir vietos. Dvylikametis Leonardas susidraugauja su miestelio atsiskyrėliu Bilu Triušio Pėda, kuris gamina sėkmės amuletus iš triušių kojų. Tačiau draugystė nutrūksta Bilui įvykdžius nedovanotiną nusikaltimą. Prabėga dvylika metų, psichiatras Leonardas atvyksta dirbti į progresyviais gydymo metodais garsėjančią Veiberno psichiatrinę ligoninę. Čia jis sutinka Bilą Triušio Pėdą. Lygiai kaip vaikystėje, kiekvieną minutę Leonardas nori leisti Bilo draugijoje. Trauka tokia gili, kad primena maniją. Norėdamas suprasti jos priežastį, Leonardas ryžtasi kelionei po atmintį.

Romano „Bilas Triušio Pėda“ autorė Helen Humphreys – kritikų pripažinta, ne vieną tarptautinį apdovanojimą pelniusi kanadiečių rašytoja, kurianti prozą, poeziją bei negrožinę literatūrą. H. Humphreys nagrinėja vienišumo ir atskirties temas, jos kuriami pasakojimai dažniausiai vyksta jau istorija tapusiais laikotarpiais, detaliai atvaizduojamais autorės. H. Humphreys vertinama už meistrišką rašymo stilių, persmelktą poetinės kūrybos elementų, taupia kalba perteikiamas giliausias personažų emocijas. Apie ką tik lietuviškai pasirodžiusį romaną „Bilas Triušio Pėda“ – specialus autorės interviu Lietuvos skaitytojams.

Nemažai jūsų knygų – istoriniai romanai. Lietuviškai pasirodęs romanas „Bilas Triušio Pėda“ taip pat nukelia į praeitį, į praėjusio amžiaus 5-6 dešimtmečius. Kalbant apie praeitį, kas labiausiai joje žavi? Kaip nusprendžiate, kuriuo laikotarpiu vyks pasakojimo veiksmas?

Man patinka rašyti apie praeitį, nes iš jos galima tiek daug išmokti ir pritaikyti šiandienai, jos pamokos visuomet pakeri. Mane visuomet domino žmonių gyvenimai, mėgstu įsivaizduoti, kaip atrodė žmonių kasdienybė skirtingais istoriniais periodais – kuo jų gyvenimai fundamentaliai skyrėsi nuo šiandienos ir kuo buvo panašūs. Pirmiausia apsisprendžiu, apie ką bus pasakojimas, ir tik vėliau susimąstau apie konkretų istorinį laikotarpį, kuriame jis galėtų vykti. Istorinį periodą diktuoja pasirinkta istorija. Pavyzdžiui, norėjau papasakoti apie vieną iš pirmųjų fotografių moterų, tokių kaip Julia Margaret Cameron, o tai, kad pasakojimas bus vystomas Viktorijos laikų Anglijoje, buvo antraeilis dalykas. Nėra taip, kad kokį vieną istorinį periodą mėgčiau labiau nei kitą, man jie visi įdomūs.

Lietuviškai pasirodžiusios knygos „Bilas Triušio Pėda“ veiksmas vyksta 1950-1960 metais. Pasakojimas paremtas tikrais įvykiais, Kanadoje Saskačevano valstijoje įvykdytu nusikaltimu. Rinkdama medžiagą šiai knygai, susitikote su nusikaltimo liudininku Hughu LaFave‘u, knygoje tapusiu jaunuoju Leonardu Flintu, išgirdote jo prisiminimus apie tai, kas įvyko. Kuo jūsų dėmesį patraukė ši istorija? Kaip elgiatės pasakodama tikrais faktais paremtą istoriją? Kaip derinate faktus ir išmonę?

Visuomet stengiuosi papasakoti istoriją kuo geriau, todėl kartais tenka supinti tai, kas tikra, su įsivaizduojamais dalykais. Rašydama „Bilą Triušio Pėdą“ iš tiesų atlikau nuodugnų tyrimą apie 1947-ųjų įvykį ir supratau, kad Hugho prisiminimai ne visuomet sutapo su realiais įvykiais. Man buvo įdomu rašyti apie tai, kaip veikia atmintis. Bendraudama su Hughu labai aiškiai pajutau, kokia ji selektyvi. Tai, kas atrodo akivaizdu, atmintis gali visiškai ištrinti, o detalės gali išlikti labai ryškios.

Žvelgiant iš pasakojimo perspektyvos, Hugho versija buvo geresnė, todėl nusprendžiau sekti kiek iškreiptais jo prisiminimais. Mano, kaip rašytojos, svarbiausias tikslas išlieka geras pasakojimas. Todėl nedvejoju prireikus kiek pakreipti faktus, kad istorija taptų įdomesnė. Tiesa, faktai apie LSD naudojimą psichiatrinėse mano pasakojamu laiku paremti tikrais faktais. Šiandien sunku patikėti, bet iš tiesų buvo eksperimentuojama, kaip LSD „gydo“ psichikos ligonius. Yra ir faktų apie tokius LSD seansus, kai juos vartodavo ir pacientai, ir gydytojai.

Knygoje „Bilas Triušio Pėda“ kalbate apie dorojimąsi su patirta trauma, apie poreikį išsigydyti nuo gyvenimą apnuodijusių nuoskaudų. Apskritai kūryboje nemažai kalbate apie gyvenimo negandas ir jų sukeliamo skausmo motyvus. Kas jus skatina rinktis tokias temas?

Mane domina egzistenciniai sunkumai, su kuriais susiduria žmonės. Tarp šių temų – skausmas, netektis ar psichinės traumos. Manau, kad asmeninė žmogaus kova su jį apėmusiu skausmu yra didelio dėmesio verta tema. Iš tiesų nerimauju, ar mano kūryba paliečia skaitytojus, tačiau stengiuosi kaip įmanoma labiau perprasti ir atspindėti savo veikėjų jausmus bei emocijas. Tad telieka tikėtis, kad skaitytojai taip pat gali juos suprasti ir užjausti.

Man svarbu, kad žmonės saugotų save nuo traumų, stengtųsi jas suprasti ir įveikti. Apie tai ir mano knyga – parodau, kad išgijimo kelias įmanomas. Nelengvas, bet įmanomas. Štai Bilas pasirinko išbraukti save iš visuomenės, neužkrauti traumos kitiems ir likti su ja amžinai. Tu tarpu Leonardas bando eiti visai kitu – traumos įveikimo ir išgijimo– keliu. Mane visada jaudina, kaip žmonės stengiasi pakilti ir bando suklijuoti save. Tai didžiulis stebuklas.

„Bilas Triušio Pėda“ lakoniška, talpia, kartu labai poetiška kalba pasakojama istorija. Stebina, kad taip talpiai pasakote tiek daug. Kita vertus, ne viename interviu esate sakiusi, kad kalba yra labai ribota raiškos priemonė. Kokiais atvejais labiausiai jaučiate žodinės raiškos ribotumą? Apie ką rašyti jums sunkiausia?

Užrašoma patirtis yra ne tik perteikiama, bet kartu ir užveriama skaitytojui. Kartą pradėjęs ir pasirinkęs tam tikrą rašymo būdą privalai juo nuosekliai sekti, kad istorija taptų suprantama skaitytojams. Dėliojamų žodžių gijos privalo paklusti tam tikrai logikai. Tačiau realybė kitokia – ji tai sužybsi, tai išdryksta aplink. Gyvenimas neseka tiesia linija. Tiesą pasakius, kaskart vargstu siekdama tiksliai apibūdinti tam tikrą akimirką, jauseną ar poelgį. Ar tai apskritai įmanoma? Pačių mažiausių detalių neįmanoma tiksliai atvaizduoti, tačiau tokių pastangų dėka gimsta ir šis tas gero. Rašyti, rašyti tikrąja ta žodžio prasme, sunku apie viską.

Daliai skaitytojų Lietuvoje Kanados literatūra menkai pažįstama. Be abejo, ji didžiulė ir apibendrinti sunku, bet, jei reikėtų apibūdinti ją žmogui, kuris nėra skaitęs nei vienos kanadiečių autoriaus knygos, ką pasakytumėte? Galbūt tam tikrą rašymo ar pasakojimo manierą būtų galima pavadinti išskirtinai kanadietiška? Galbūt kas nors ypač atspindi kanadietišką mentalitetą?

Kanada – didžiulė šalis, pasižyminti gana dramatišku klimatu, tad, manau, šalies peizažas ir oras dažnas svečias Kanados literatūroje. Taip pat tai šalis, pasižyminti komplikuotais santykiais su vietiniais gyventojais – čiabuviais. Į Kanadą emigravo daugybė kitų valstybių piliečių, tad ir nacionalinė savimonė daugialypė. Visa tai atsispindi literatūroje. Ir, tikiuosi, skaitantiems padeda tai geriau suprasti.