Bičių metus suskaičiavęs Algirdas Amšiejus: „Esu bičių šeimos tarnas“

„Noriu, kad perskaitę šią knygą susimąstytume, kaip pasaulyje viskas susiję: augalai, bitės ir žmonės“, – sako agronomijos mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos docentas, Lietuvos bitininkų sąjungos viceprezidentas ir užkietėjęs bitininkas Algirdas Amšiejus. Savo patirtį sudėjęs į knygą „Bičių metai“, jis sako labiausiai norėjęs padėkoti tiems, kas išmokė mylėti bites ir žmones.

Savo knygoje A. Amšiejus paprastai ir su gausybe pavyzdžių pasakoja apie tvarų bitininkavimą. Apie tai, kas vyksta, kai bitės nėra išnaudojamos, o joms visokeriopai padedama. Smagiai, kaip tik jis moka, atsako į klausimus – per kokį atstumą tranas pajunta bičių motiną? Kaip bitės suranda geriausias ganyklas? Kada bitėms verta paskolinti savo kailinius ir kodėl nerasime žibučių medaus?

Knygą „Bičių metai“ išleido leidykla „Alma littera“. Jos autorių kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

 

Įdomu, ką šį šaltą rudenį veikia bitės?

Ką veikia dabar? Ogi metasi į žiemos kamuolį, kai tik lauke temperatūra žemiau dešimties laipsnių krinta. Lenda į tuščias korio akutes, ypač apačioje lizdo, ir šildosi. Jei bičių motina dar nenustojusi dėti perų, to kamuolio viduje – net 35 laipsniai šilumos. Jei perų nėra, vis tiek 22 ar 25 laipsniai. Taigi viskas, bitės ruošiasi žiemai.

 

Ar galima sakyti, kad bites irgi veikia visuotinis atšilimas?

Kas nors pasakys: rugsėjo 20-osios naktį buvo plius 1, o dieną – 6 laipsniai šilumos, koks čia visuotinis atšilimas? Nėra nė kalbos, kad veikia. Dideli karščiai šią vasarą joms nebuvo gerai, – bitės šaltą orą avilyje lengviau sušildo, nei karštą – atvėsina. Mokslininkai taip nustatė.

 

Visi dėlto ir kalba apie bičių fenomeną. Kaip jūs jį paaiškintumėte?

Pati bitė, kaip vabzdys, niekam nėra įdomi. Fenomenalu yra tai, kad ji gyvena šeimoje. O bičių šeima, taigi superorganizmas ir šiandien jau įrodyta, kad sugebantis sąmoningai galvoti. Mokslininkai atliko tokį bandymą: pridėjo maisto vilioklio arčiau, nei paprastai jos skrisdavo nektaro ieškoti. Tai ką gi bitės darė? Ogi vidury kelio apsisukdavo ir grįždavo, kur maisto galėjo rasti arčiau ir skanesnio. Mokslininkai dabar gali tokius tyrimus atlikti, jie bitėms uždeda mažučius lokatorius, nurodančius jų kelius.

Pačios bitės tarpusavyje komunikuoja šokdamos. Darbus avilyje jos skirstosi pagal amžių. Pamenu, dar vaikas būdamas pykau ant dieduko, kad jis man gero dalgio neduoda, išdalija vyresniems pusbroliams. Tai jis sakydavo: „Dar ne laikas.“ Anksčiau žmonės paprastai žiūrėjo: ar jau esi užtektinai išsivystęs didelius darbus dirbti. Taip ir bitės… Tik sulaukusios tam tikro amžiaus, tik tuomet, kai išsivysto sparnų sistema ir krūtinės raumenys, kai medaus pūslė jau gali pakelti tam tikrą kiekį medaus, joms leidžiama skirsti nektaro toliau nuo avilio.

 

Jūsų naujoje knygoje išskaičiau, kad bičių šeima – visiškas matriarchatas. Valdo joje moteriškos giminės valdovė – Bičių Motina.

Užtat ir sakome – bičių šeima, ne bitinų. Bitinai – tranai. Ir jei dabar jų rasčiau savo aviliuose, žinočiau, kad ten – visiška bezabrazija. 

 

Atėjo vyrai ir sujaukė tvarką. Ar taip?

Panašiai. Jei bičių motina gerai jaučiasi, jei ji stipri, tranus išvaro lauk ir jos karalystė klesti. Bitė yra mergaitė, jos lytiniai organai ne visai išsivystę. Bičių motina, kol dar nepasimylėjo, irgi princese vadinama, tik nuo paprastos bitės ji skiriasi tuo, kad jos lytiniai organai visiškai išsivystę ir ji gali mylėtis. O daro tai – vieną kartą per gyvenimą, kuris trunka maždaug penkerius metus. Jeigu bičių motina sena, silpna, mirė arba liko jos išperėta jaunoji, kuri dar nespėjo susiporuoti, pasimylėti su tranais, tai tranai avilyje gali gyventi ir visą žiemą. Tokiose bičių šeimose – visiška netvarka. Šiemet, kai buvo sausra, stipriosios šeimos jau liepos pabaigoje tranus iš avilių varė lauk, nedavė jiems valgyti, kad tik sugebėtų šeimą išlaikyti.

 

Girdėjau, dabar bičių motinos auginamos specialiai, jų galima įsigyti. Ar natūralios atrankos išvis nelikę, aviliuose bičių motinos nebegimsta?

Yra bitininkų, kurie bites spiečia, senukų, kuriems motinų nereikia. Sunku būtų priauginti tiek, kad visiems užtektų! Tačiau aišku viena, kad ne iš veislinės šeimos užaugusios bičių motinos kažin ar bus tokios stiprios. Bitėms 50 procentų savybių perduoda motinos, o 50 – tranai. Čia juk tas pats kaip ir dėk veislinių šuniukų… Mums, bitininkams, norisi, kad bitės būtų nepiktos, kad gražiai korius susiūtų. Koks darbas, kai bitės bitininką gelia! Ir visa tai priklauso nuo veislės.

 

Savo knygoje rašote: be bičių gyvybė Žemėje išnyktų. Kodėl jos yra tokios svarbios ekosistemai?

Apdulkina augalus. Savo knygoje miniu, kad augalai taip pat nori mylėtis. Mes netgi matome, kaip augalai mylisi – rugiai banguoja, pavyzdžiui, vienas kitą glosto. O kaip susitikti dviem ramunėms? Gamta joms sugalvojo baltą vainiklapį, kad vabzdžiai geriau pamatytų. Tas pats ir dėl saulėgrąžų, juk geltoni lapeliai niekam nereikalingi. Tai – vilionė. Atskrenda bitutės, atlieka meilės reikalą – perneša žiedadulkes nuo vieno augalo ant kito. Visi šitie augalai be bičių, o ir be kitų vabzdžių, kurie maitinasi nektaru, tiesiog išnyktų. Salotų nėra, pomidorų nėra, agurkų nėra, liktų tik žolės, bet ir tai – ne visos. Mes gyventume, aišku, bet mūsų organizmas negautų visaverčio maisto. Jo negaudami pradėtume silpti, sirgti ir visai išnyktume. Gamtoje viskas labai susiję.

Lietuvos bitininkų sąjungos viceprezidentas ir užkietėjęs bitininkas Algirdas Amšiejus. Mikos Savičiūtės nuotr.

O kodėl jums patinka bitės? Kas jus žavi jų gyvenime?

Labiausiai tai, kad neegzistuoja dvi vienodos bičių šeimos. Jeigu mane kas pastatytų prie konvejerio ir lieptų prisukinėti nuolat du varžtelius arba kišti tris laidukus, aš tuojau prisigalvočiau, kaip paįvairinti procesą arba išprotėčiau. Kažkada, baigęs septynias klases, dirbau stalių gamykloje, remontavau dėžes. Kad nebūtų nuobodu, iš vinių rašydavau raides ir dėžėms duodavau vardus. Bitės man įdomu, suvokiu, kad dirbu su vienu įdomiausių organizmų Žemėje. Kalbuosi ne su bite, o su bičių šeima, jai tarnauju. Ir jei toji mano tarnystė bitėms patinka, jos man atsidėkoja. Gaunu medaus, žiedadulkių, perų, bičių pienelio.

Taip nutikę šiandien, kad laukinės bitės be žmogaus pagalbos sunkiai išgyvena. Na, gali metus kokioj drevėj. Dvejus – geriausiu atveju, pagyvena, numiršta, vėl spiečiasi. Galiu drąsiai sakyti, kad šiandien ir Lietuvoje, ir visoje Europoje bitės prašo žmogaus tarnystės. Mes joms padedame, saugome. Tiesą sakant, saugome nuo to, ko patys ir pridirbome!

 

O kas kelia pavojų bitėms?

Chemija, žinoma, nes mes juk norime, kad tik nė vienos kirmėlytės, kad vaisiai – blizgantys, kad pomidorai tris savaites ant stalo nepūtų. Oi, kaip mėgstame viską paversti patogumu, bet gamta – silpsta. Mes augalus purškiame, o bitės, valgydamos tokių augalų žiedadulkes, miršta. Arba palieka avilius ir išskrenda kitur. Kad bitės išgyventų žiemą, joms reikia 15–18 kilogramų maisto. Pačios sau tiek neprisirinks. Būdavo ir seniau taip, renku senovines knygas, vienoje iš jų radau Šatrijos Raganos parašyta, kad daug bičių išmirė, nes cukrus brangus, neturėjo kuo bitininkai pamaitinti. Netgi tarpukariu, kai Lietuva buvo pilna žydinčių pievų, bitės sau maistui medaus užtektinai neprisinešdavo. Taigi ir sakau, bitėms padėti reikia, o ne jas valdyti ir auklėti. Arba galima ir kitaip pasakyti – valdyk bites, jei nori, bet tik joms tarnaudamas. Ne viską išimk, ne viską parduok. Atsidėkos už tai bitės, pamatysi.

 

Ar pastebite, Algirdai, kad pastaruoju metu bitininkystė atgimsta. Ne pardavimui, ne verslui žmonės kopinėja medų, o sau?

Iš tiesų Lietuvoje neturime pramoninių bitynų. Tokių didelių kaip Argentinoje ar Brazilijoje. Ten 500 šeimų laiko mėgėjas bitininkas advokatas. Kooperatyvų aviliuose gyvena po 100 000 šeimų. Du jų kooperatyvai – visos mūsų bitės! Bet man labiau patinka kitas reikalas – gyvasis kampelis sodyboje. Ateini, prisėdi, o jos nuolat dirba, valandų valandas gali stebėti. Dūzgimas, kvapas… Nuostabu, ypač vakare, kai jos su liepų, čiobrelių, aviečių medumi parkeliauja.

Žinau vieną prokurorą, pas mane mokėsi, vaikščiojo paskui, darbus bityne dirbo, tik po metų sužinojau, kokia jo profesija. Medsukį jis tik po penkerių metų nusipirko, kai žmona pradėjo šaipytis: bites laikai, o medų perki. Bet jis pareidavo iš darbo, mobilųjį ant sofos ir – į sodą, prie bičių. Juk ten užmiršti dienos blogį, atsipalaiduoji, iškrauni, ką parsinešei. Net žmonos sudegintų blynų neprisimeni, – piktas prie bičių eiti negali, tikrai gausi geluonį, jos viską supranta, jaučia tavo kūną, adrenaliną, energiją. Aš prie bičių kad ir nuogas galiu būti, būna, dainuoju prie avilio. Sako, gal prigėręs, bet aš alkoholio visai nevartoju, man tiesiog smagu.

Algirdo Amšiejaus knyga „Bičių metai“. Mikos Savičiūtės nuotr.

 

Vadinasi, iš piršto laužtas tas pasakymas, kad bičių draugas yra bičiulis, geras žmogus?

Visaip būna, bet labiau taip nei ne. Turi praeiti šiek tiek laiko, kol geras bitininkas geru bičiuliu tampa. Taip nutinka, kai jis supranta, kad yra bičių tarnas, kad daugiau joms duoti turi, nei iš jų imti. Bitės jį priverčia būti geru, o paskui jau nėra kur dėtis.

 

Knygoje rašote apie tai, kad bitininkai iš pašaukimo piršto pagalvėlėje turi tokį taisyklingą reljefinių linijų ratuką. Ar tiesa?

Daugiausia – tiesa, žinokit! Kartais to nesakau žmonėms, kurie labai labai nori bitininkauti. Gal jam visai neblogai seksis, jei tų linijų nėra, bet tikras bitininkas vargu ar išaugs. Pas mane ant dviejų pirštų yra tie ratukai. Mano mokytojas sakė, kad tai reiškia, jog ne tik bitininkausiu, bet ir mokslų dar pačiupinėsiu. Rodos, taip ir nutiko, kas ant mano pirštų užrašyta.

 

Toks jūsų sąmoningas kelias ir buvo – tapti bitininku?

Aš galiu sakyti, kad tikrai moku rinkti beveik visus bičių produktus, žinau, kaip tai daroma, nes išėjau mokslus. Bičių auginimas, selekcija, mikroskopą valdyti, bites preparuoti, pagal tam tikrus požymius jas atrinkti, net bičių liežuvėlio ilgį išmatuoti mokiausi. Paprastam bitininkui tokių dalykų nereikia, o aš moku, žinau ir noriu tomis žiniomis su kitais dalytis. Todėl ir knyga „Bičių metai“ atsirado. Kad nebūtų, kaip „Žaldokynėje“, kai aludaris ir numirė savo alaus paslapties neišdavęs. Savo knyga noriu atiduoti duoklę bitininkams, savo mokytojams. Nes ir jie man labai daug davė, išmokė. Kai kurie, aišku, knygos nesulaukė… Esu nepaprastai dėkingas ir žurnalistei Žilvinei Petrauskaitei, kuri tekstus už mane parašė, nes viena yra pasakoti, o kita – rašyti. Patikėkit, nėra su manimi lengva, bet ji – labai kantri moteris. Sėdėjome abu ant veido kaukes pasikabinę ir visą karantiną rašėme.