„Baltų lankų“ vyr. redaktorė: „Tekstą kuria autorius, o knygą – ištisas žmonių skruzdėlynas“

Atsiversdami dar neskaitytą knygą, su malonumu panyrame į pačias įvairiausias istorijas. Galbūt tas, kurias jau seniai planavome perskaityti, ar tas, kurios ką tik pasirodė, todėl tiesiog niežti delnai, kaip norisi perskaityti karščiausią naujieną. Gal patys sau galime atsakyti į klausimą, kaip mūsų rankose atsiduria viena ar kita knyga, bet veikiausiai ne taip dažnai susimąstome, kaip apskritai atsiranda knygos, kas lemia leidėjų apsisprendimą leisti vieną, o ne kitą knygą, kiek laiko užtrunka visas procesas, iš ko jis susideda.

„Anksčiau apie knygą galvodavau kaip apie duotybę – svarbiausias buvo tekstas ir kas juo sakoma. Dabar tai vis dar tiek pat svarbu, bet knygą ėmiau matyti ir kaip objektą, kuriame nieko nėra savaiminio ir atsitiktinio: vos palietusi viršelį imu galvoti apie jo faktūrą, atsivertusi knygą – apie popieriaus plonumą ar švelnumą, šrifto pasirinkimus, maketą, instinktyviai pažiūriu knygos metriką, išsinagrinėju rengėjų komandą, tiražą, spaustuvę. Apskritai, stebina ir žavi, kiek žmonių, jų įdirbio, išmanymo bei patirties reikia, kad knyga būtų išleista“, – paklausta apie knygos gimimą sako leidyklos „Baltos lankos“ vyriausioji redaktorė Saulina Kochanskaitė.

Jūsų dėmesiui – išsamus pokalbis su S. Kochanskaite apie leidybinius procesus ir leidyklos kasdienybę, azartą atrasti „tą“ knygą, „raudonas linijas“ leidyboje bei tai, ar pandemija pakeis literatūrą.

 

Saulina, pradėsiu iš toli, bet ir nuo pradžių: kaip atsidūrei knygų leidybos srityje? Gal studijavai leidybą, nuo mažens žinojai, kad leisi knygas, – o gal viskas kur kas proziškiau? Papasakok apie savo kelią į knygų leidybą.

Nuo ankstyvų dienų žinojau, kad kokiu nors būdu gyvenimą siesiu su kalba ar kalbomis ir literatūra, – mokykloje tos sritys man buvo artimiausios. Tad ilgiau nesvarsčiusi atėjus laikui rinktis stojau į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą. Dar studijuodama lietuvių filologijos ir turkų kalbos bakalaurą pradėjau dirbti tarptautinėje turistinių gidų grupėje „In Your Pocket“, ten buvau atsakinga už pateikiamos informacijos tikslumą, asistavau redaktoriui. Tas darbas ne tik išmokė kantrybės ir kruopštumo, bet ir supažindino su leidyba. Baigusi intermedialiųjų literatūros studijų magistrantūrą, pradėjau dirbti dabartiniame Lietuvos kultūros institute – ten kuravau Vilniaus knygų mugės renginių programą ir įvairius leidybos projektus. Greta tolesnių neformaliųjų vertimo studijų leidyba pamažu, bet vis giliau įtraukė, kol supratau, kad savo laiką būtų prasmingiausia paskirstyti tarp leidybos ir literatūros vertimų. Taip atsidūriau „Baltose lankose“.

Saulina Kochanskaitė. Dovilės Dagienės nuotr.

 

Taigi šioje srityje dirbi jau daugiau nei dešimtmetį, tiesa? Vien „Baltose lankose“ – jau šešti metai. Gal pameni, kokia buvo pirmoji tavo „nuo iki“ „Baltose lankose“ kuruota knyga?

Sakyčiau, bene 15 metų su pertraukomis. Ryškiausias prisiminimas pradėjus čia dirbti buvo prisilietimas prie VU rektoriaus prof. Rimvydo Petrausko knygos „Galia ir tradicija“ leidybos, o vienos iš pirmųjų atrastų ir pasiūlytų leisti, matyt, buvo Roberto Seethalerio „Visas gyvenimas“ ir Hanyos Yanagiharos „Mažas gyvenimas“. Nors pastaroji išėjo tik 2020-aisiais, ją leisti po ilgų diskusijų nusprendėme gerokai anksčiau, toliau laukė ilgas vertimo ir kitų leidybos darbų procesas. Tai vienas iš drąsinančių pavyzdžių, kaip leidžiant kurią nors didelę knygą kantrus darbas gali atsipirkti ir po penkerių ar daugiau metų.

 

O kaip per visą šį laiką pasikeitė (ir ar pasikeitė) tavo žvilgsnis į knygas?

Žvilgsnis į knygas dirbant leidykloje išsiplėtė: dabar matau ir milžiniškus procesus, slypinčius už jos. Anksčiau apie knygą galvodavau kaip apie duotybę – svarbiausias buvo tekstas ir kas juo sakoma. Dabar tai vis dar tiek pat svarbu, bet knygą ėmiau matyti ir kaip objektą, kuriame nieko nėra savaiminio ir atsitiktinio: vos palietusi viršelį imu galvoti apie jo faktūrą, atsivertusi knygą – apie popieriaus plonumą ar švelnumą, šrifto pasirinkimus, maketą, instinktyviai pažiūriu knygos metriką, išsinagrinėju rengėjų komandą, tiražą, spaustuvę. Apskritai, stebina ir žavi, kiek žmonių, jų įdirbio, išmanymo bei patirties reikia, kad knyga būtų išleista.

 

Nuo tokių abstrakčių klausimų visai norėčiau pereiti prie darbinės kasdienybės: papasakok, ką leidykloje veikia vyriausiasis redaktorius? Juk nėra taip, kad tiesiog per dienas renkiesi knygas ir sakai: „O, va šitą knygą leisim.“ Žinoma, ironizuoju, bet esminis ir iš pažiūros labai paprastas klausimas turbūt skamba taip: ką reiškia išleisti knygą? Nuo ko viskas prasideda, kaip viskas vyksta?

Viskas prasideda būtent nuo to – nuo nuolatinio būdravimo, ieškojimo, pokalbių su žmonėmis, kurių literatūriniu skoniu pasitiki, žvelgimo atviromis akimis į įvairiausias idėjas ir temas ir, žinoma, skaitymo. Sakyčiau, kad tuo užsiimti gali smalsus, azartiškas, nepailstantis lobių ieškotojas, archeologas, keliautojas, dėl geros knygos pasiryžęs knygų kaugėse kastis sluoksnis po sluoksnio gilyn, puslapiais nukeliauti tūkstančius kilometrų, išmaišyti neatrastas knygų žemes. O kai tas ieškotojas galiausiai atranda ir nusprendžia, kad štai čia jo lobis – knyga, kurią būtina išleisti, – itin atsakingas darbas bus surasti geriausius tos knygos leidybos bendradarbius: verstiniam kūriniui – tinkamiausius ir profesionaliausius vertėjus ir redaktorius, originaliam kūriniui – redaktorius, vaikiškai knygai – iliustratorius, knygos idėjai – jos įgyvendintojus, rašytojus ar sudarytojus. Lygiagrečiai visiems šiems kūrybiniams procesams vyksta ir žemiškesnių leidybos reikalų tvarkymas: darbų organizavimas, autorių teisių įsigijimas ir bendravimas su užsienio agentais, sutarčių sudarymas. Galbūt leidėjo darbą galėtume palyginti su kino operatoriaus: jis, naudodamasis savo patirtimi ir įgūdžiais, įgyvendina režisieriaus – šiuo atveju rašytojo – viziją, o prie jų prisideda daugybė savo sritį išmanančių žmonių. Tad tekstą kuria autorius, o knygą – ištisas žmonių skruzdėlynas.

 

Kuruoti tokį procesą nėra paprasta – reikia ir daugybę techninių dalykų išmanyti. Tai ko tokiame darbe visgi daugiau – kūrybos ar vadybos?

Sakyčiau, pakanka ir to, ir to. Didelį malonumą teikia pats skaitymas ir atradimas, kai užčiuopi kažką naujo, talentingo, literatūriškai labai gražaus. Bet taip pat įdomu ir azartiška būna dalyvauti kokiame ką tik svarbią literatūros premiją gavusios knygos autorių teisių aukcione, kuriame galbūt dalyvaus dar net keletas Lietuvos leidėjų, ir jį laimėti. Leidybos pasaulis ir visi jo procesai labai dinamiški, nuolat kintantys, jautriai reaguojantys į pasaulio įvykius ir reiškinius, pilni netikėtumų, tad nuoboduliui, stagnacijai, apatijai čia vietos nėra.

 

O gal yra tokių leidybos istorijų, kurios tau pačiai atrodo svarbios ir iškalbingos? Galbūt tai intuityvus, bet pasiteisinęs sprendimas išleisti kurią nors knygą, gal – labai daug pastangų pareikalavusi leidyba, kuri strigo, nevyko, atrodė, kad visur vien tik trikdžiai, bet galiausiai pasirodė, kad buvo verta stengtis? O gal, priešingai, turi kokių sėkmės ir lengvumo pavyzdžių?

Viena iš tokių, man svarbių, knygų – Kazuo Ishiguro „Dienos likučiai“. Perskaičiau jos seną leidimą ir nusprendėme perleisti vos keli mėnesiai iki Ishiguro apdovanojant Nobelio literatūros premija, todėl skaitytojams galėjome ją pristatyti labai greitai po premijos paskelbimo. Ir tai buvo ilgos leidybinės pažinties pradžia. Dabar jau turime išleidę keturių Ishiguro kūrinių vertimus. Galiu pažadėti, kad jų bus ir netolimoje ateityje. Šiuo metu kaip tik verčiama naujausia autoriaus knyga „Klara and the Sun“. Tokias literatūrines draugystes labai vertinu, džiaugiuosi, kai ne viena knyga, o visas autoriaus kūrybinis palikimas skaitytojams tampa įdomus, kai laukiama kiekvienos naujai pasirodančios to autoriaus knygos.

Žinoma, būna ir ne tokių šviesių istorijų – užsitęsusių darbų, ilgai neišleidžiamų knygų; kartais kiša koją lėtas teisių įsigijimo procesas, ilga konkrečiai knygai tinkamo vertėjo, redaktoriaus, iliustratoriaus paieška, dėl žmogiškiausių priežasčių vėluoja vertimai ar netgi keičiasi tos pačios knygos vertėjai, dar daugiau – jeigu tai sudėtingas, didelis kūrinys, kol jį išleidžiame, kartais spėja pasikeisti ir kai kurios leidybos technologijos. Bet tai – leidyklos kasdienybė, su ja ilgainiui susitaikai, išmoksti kantriai laukti, jeigu reikia, lanksčiai perdėlioji leidybos programą ir tiesiog džiaugiesi tuo, ką veiki. Tiesa, leidėjos darbas neatsiejamas nuo tam tikro liūdesio: gerų, dar neišleistų knygų yra begalės ir jos laukia savo eilės pasirodyti ir būti perskaitytos. Deja, visų gerų knygų išleisti nepavyks, bet pabandyti verta.

 

Pasikalbėjus apie procesą natūraliai kyla ir, spėju, daugeliui turbūt kirba klausimas: o pagal ką, kaip, kokiais kriterijais remdamasi nusprendi, kurią knygą verta leisti? Ar yra kokia „sėkmingos knygos“ formulė, kurios galima išmokti; kiek čia svarbi nuojauta, šeštasis pojūtis – ar kaip pavadintum?

Jokių formulių, mano galva, nėra. Jeigu būtų – daugelis jomis naudotųsi, bet knygų pasaulis taptų daug pilkesnis, o svarbūs literatūros ir leidybos įvykiai užleistų vietą šaltiems, nieko bendro su kūryba neturintiems procesams. Man rodos, geras literatūros ir pasaulinių knygų rinkos tendencijų išmanymas, per daugelį metų išugdytas literatūrinis skonis ir patirtis, iš kurių ir kyla ta vadinamoji nuojauta, šioje srityje ir yra raktai, kuriais gali atrakinti vertingiausių ir skaitomiausių kūrinių lobynus.

 

Jei reiktų apibūdinti, kokia leidykla yra „Baltos lankos“, kokias knygas ji leidžia, – ką sakytum?

Mes nebijome drąsių kūrinių nei tematikos ar formos, nei apimties prasme, nebijome rizikuoti, nors rizikos net leidžiant didžiausius užsienio autorius visad yra: maža Lietuvos rinka turi savo specifiką ir kartais tai, kas vertinama kitur, nebūtinai sulauks tiek pat dėmesio čia, ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, galbūt avantiūriška buvo apsispręsti leisti Karlo Ovės Knausgårdo šešiatomį, kurio paskutinė, dar tik būsianti išleista knyga, – daugiau kaip 1000 puslapių ilgio.

Tas pats „Mažas gyvenimas“, labai atvirai nagrinėjantis sudėtingas, nepatogias temas, pareikalavo net keleto metų svarstymų, ar tą knygą apskritai verta leisti, ar mūsų visuomenė ją gali priimti. Dabar, praėjus aštuoniems mėnesiams nuo išleidimo, netrukus turėsime atspausdintą penktąją laidą ir 27 000 knygos egzempliorius, knyga skaitoma, apie ją intensyviai diskutuojama.

Kitas pavyzdys: Virginie Despentes trilogija „Vernonas Subutexas 1“, kurios pirma dalis su vertėjo Pauliaus Jevsejevo pagalba tapo kone naujuoju šnekamosios kalbos vadovėliu. Mes neatsiliekame nuo pasaulio ir beveik tuo pat metu kaip ir kitos šalys leidžiame svarbiausius šiuolaikinius užsienio autorius, labai mėgstame klasikinius kūrinius ir ypač džiaugiamės naujai atrastąja klasika, tokia kaip Johno Williamso „Stouneris“ ar Walterio Teviso „Valdovės gambitas“ – jį išleisime jau netrukus. Mums svarbi negrožinė literatūra. Daug dėmesio skiriame užsienio ir originaliai vaikų literatūrai. Taip pat vis labiau atsigręžiame į lietuvių autorius, jų grožinę ir negrožinę kūrybą. Didžiuojamės turėdami galimybę ir privilegiją leisti vieną svarbiausių Nepriklausomybės laikų Lietuvos rašytojų Kristiną Sabaliauskaitę.

 

Kas tau leidybos pasirinkimuose atrodo svarbiausia, ar egzistuoja čia kokios nors „raudonos linijos“ ar, priešingai, „žalia šviesa“? Griežtas „Ne“ ar neabejotinas „Taip“, tariamas leidybos projektams?

Man rodos, kategoriškas požiūris leidyboje veikiau pakištų koją nei pagelbėtų, todėl visad prieš nuspręsdami tariamės, gerai apgalvojame ir ieškome argumentų pirmiausia sau, kodėl vertėtų vienaip ar kitaip elgtis. Tam tikrų vertybinių linijų yra, bet jos turbūt savaime suprantamos: man nebūtų priimtini homofobiški, rasistiniai, antisemitizmą, įvairias radikalias ideologijas propaguojantys, kurias nors žmonių grupes žeidžiantys kūriniai – žinoma, to nepainiojant su kūriniais, kurie tokius reiškinius apmąsto, analizuoja. Taip pat – kurioje nors srityje susikompromitavę autoriai. Į visą kitą literatūrą stengiuosi žvelgti kuo atviriau, svarbiausia – gerai, talentingai parašyti, literatūriškai vertingi kūriniai.

 

Dalis skaitytojų, žvelgdami į skirtingų leidyklų leidinių krepšelį, bando įžvelgti ir juos atrenkančių žmonių polinkius – esą leidyklos dažnai leidžia tai, kas patinka patiems darbuotojams, ką patys norėtų perskaityti. Ką apie tai manai?

Reikia pasakyti, kad leidykla turi nusistačiusi tam tikrą leidžiamų leidinių kryptį ir kriterijus, kuriais vadovaujasi sudarydama knygų programą, bet konkretūs atrenkami kūriniai yra kiekvienos programos sudarytojos ieškojimų ir atradimų rezultatas. Manau, kad tai ir yra visas subjektyvaus literatūrinio skonio žavesys. Leidykloje dirba ne tik knygų rinką ir literatūrą išmanantys žmonės, bet ir aistringi skaitytojai, knygų mylėtojai, todėl, žinoma, jų literatūrinis skonis matyti iš atrenkamų kūrinių. Galima sakyti, kad mūsų leidybos programa – tai mūsų leidyklos žmonių literatūrinio skonio kartoteka.

 

O ar peržvelgę tavo atrinktų, kuruotų ir išleistų knygų sąrašą žmonės susidarytų įspūdį apie tai, kokia literatūra tau pačiai patinka, ką vertini ir mėgsti?

Taip, bent iš dalies tikrai susidarytų. Galbūt ne visi kūriniai, kuriuos kuruoju, atsiduria mano knygų lentynoje: būna ir tokių, kurių vertę tikrai įžvelgiu, suprantu, kad jie bus įdomūs daugeliui skaitytojų, bet nebūtinai asmeniškai man. Vis dėlto didžioji dalis mano leidžiamų knygų ir yra man patinkanti literatūra, įvairi ir kakofoniška: tai gali būti ir itin subtilūs, ramūs, iš pažiūros paprastai, bet ir labai meistriškai parašyti kūriniai, ir eksperimentiniai formos, stiliaus prasme, ir sunkiasvoriai klasikos kūriniai. Tokios knygos kaip Clarice Lispector „Arti laukinės širdies“, Virginie Despentes „Vernonas Subutexas“, Mathiaso Enardʼo „Kompasas“, Johno Bergerio „Mes susitinkame čia“, Tarjei Vesaaso „Ledo rūmas“, Kazuo Ishiguro, Grahamo Swifto, Juliano Barneso knygos ir daugelis kitų mano namų knygų lentynoje turi atskirą, man svarbų, skyrių. Sakoma, kad geras baras – tas, kurio darbuotojai jame leidžia laiką ir ne darbo metu. Galbūt panašiai gali įvertinti ir savo darbą: jei norisi antrą kartą skaityti savo atrinktas ir išleistas knygas, jau skaitytas originalo kalba, vadinasi, jos iš tiesų turi vertę. O antrą kartą, kartais ir daugiau kartų, esu skaičiusi daugybę mūsų išleistų knygų.

 

Kritikų, ekspertų, apžvalgininkų nuomonės – kiek jos svarbios renkantis, ką leisti? Tarkime, anksčiau vis pasigirsdavo nuogąstavimų, kad Lietuvos rinkoje pernelyg vyrauja anglakalbė literatūra, – ir štai jau kuris laikas matome, kad vertimų geografija plečiasi. Dabar populiaru akcentuoti: vaje, leidėjai koncentruojasi į populiariausius, karščiausius bestselerius, o va kai kurių reikšmingų klasikos vertimų taip ir neturime. Kiek tokie pasakymai tampa gairėmis sprendžiant, ką leisti?

Vertingos nuomonės ir patarimai visad labai laukiami. Dažnai būni taip įsisukęs į savo knygų paieškas, kad kartais nepamatai labai akivaizdžių literatūros leidybos spragų, kurias reikia užpildyti, ir tada tikrai labai praverčia literatūros kritikų, literatūrologų, apžvalgininkų, kuriais pasitiki, nuomonė. Ypač vertinu pokalbius su mūsų artimiausiais bendradarbiais – vertėjomis ir vertėjais ir jų rekomendacijas, iš jų dažnai randasi svarbių kūrinių vertimai. Pavyzdžiui, su vertėja Violeta Tauragiene galime kalbėtis valandų valandas, ji puikiai išmano užsienio literatūros lauką ir visada kupina naujų knygų idėjų. O kartais tos idėjos gimsta ekspromtu – pavyzdžiui, vakarieniaujant ir šnekučiuojantis, traukinyje ar lėktuve pamačius, kokią užsienio knygą skaito kaimynas keliauninkas, ar žiūrint kokį serialą, pastatytą pagal knygą.

 

Skaitytojai turbūt neatleistų, jei nepaklausčiau, ką manai apie tendencijas ir tai, kaip pandemija pakeis ar paveiks literatūros lauką, kaip ją pakeis (o gal nepakeis?), ką po metų ar kelerių mes skaitysime. Kitaip tariant, ar turėsime „pandeminės“ literatūros bangą ir kaip ji atrodys?

Skaitant rankraščius, literatūros, bandančios apmąstyti pandemiją, banga jau dabar po truputį justi, tad neabejotinai šį sunkų laikotarpį liudijančių kūrinių pasaulyje bus išleista nemažai. Kiek jie liks aktualūs po kelerių metų, pandemijai atsitraukus, ar išliks skaitomi ilgesnį laiką, o galbūt atsidurs literatūros paribiuose tik kaip vienas iš daugelio būdų apmąstyti šį laiką – dar pamatysime. Aš vis dėlto linkčiau manyti, kad rašymas apie pandemiją gali būti trumpalaikis reiškinys, bet net jei pasaulyje rasis vos vienas ar keli labai aukštos meninės vertės kūriniai šia tema, tai jau bus daug.

 

O kokie projektai dabar sukasi tavo galvoje? Kuo gyveni ir kokių knygų pasirodant artimiausiu metu lauki?

Intensyviai ruošiamės rudenį pasirodysiančio vieno reikšmingiausių XX a. rašytojų W. G. Sebaldo romano „Austerlicas“ sutiktuvėms. Taip pat, kaip ir, matyt, nemažai skaitytojų, pamėgusių Vernoną Subutexą, laukiu kitų metų pradžioje išeisiančios antros trilogijos knygos – „Vernonas Subutexas 2“. Žvelgdama tolyn, į kitus metus, su skaitytojais ir skaitytojomis nekantrauju pasidalinti argentiniečių rašytojos Auroros Venturini romanu „Pusseserės“, kurį pristačiusi būdama 85-erių ji sulaukė plataus pripažinimo ir didelio užsienio leidėjų susidomėjimo.

Klausinėjo Lina Valantiejūtė.