Balandis – poezijos mėnuo. Lietuvių poetų eilės apie švelnumo paieškas, degančius vakarus, aštuonkojus ir tuščius buteliukus

Į Lietuvą sugrįžęs pavasaris skelbia ne tik gamtos, bet ir poezijos pabudimo sezoną. Kovo mėnesį pasaulyje buvo minima poezijos diena, balandis yra laikomas poezijos mėnesiu, o gegužės 14-28 d. dvi savaites Lietuvoje bus švenčiamas tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“.

Iškilus, šviesios atminties lietuvių poetas Justinas Marcinkevičius yra pasakęs: „Tikroji poezija: kai eilėraštyje lieka ne rankų, o širdies šešėlis“. Poezija padeda įvertinti supantį pasaulį, vieniems kitus užjausti ir prižadinti per šaltąjį metų laikotarpį užsnūdusius jausmus. Minint poezijos mėnesį, interneto knygynas patogupirkti.lt pristato naujausius gerai žinomų poetų bei neseniai debiutavusių kūrėjų darbus.

Dominykas Norkūnas „Tamsa yra aštuonkojis“

 Dominykas Norkūnas lietuvių literatūros pasaulyje yra žinomas kaip produktyvus ir daug kalbų išmanantis vertėjas, verčiantis iš anglų, vokiečių, rusų, olandų, latvių ir jidiš kalbų. Vis dėlto, talentingas jaunuolis taip pat kuria ir poeziją ir prieš metus debiutavo su pirmąja eilėraščių knyga „Tamsa yra aštuonkojis“.

Eilėraščių rinkinyje D. Norkūnas kalba apie XXI a. žmogaus troškimą apčiuopti savosios tapatybės pulsą pasaulyje, kuriame viskam iškyla užmaršties ir nebuvimo grėsmė, sutverianti naują poetinį mitą ir jo atšiaurų, tačiau gyvybingą kraštovaizdį.

Knygoje praeitis yra suvokiama ir vaizduojama kaip mitinė realybė, artimesnė gamtinei stichijai arba dangaus kūnams, kuria siekiama apčiuopti tikrąjį sąmonės šaltinį. Taip pat eilėraščiuose atsiskleidžia Holokausto tema bei dieviškumo paieškos nudievintame pasaulyje, atsigręžiama į gamtiškąjį pasaulį, miesto tikrovę palengva keičia abstrakcija. Poetas A. Jonynas šį jaunojo kūrėjo debiutą pavadino išskirtiniu, apibūdindamas, jog tai „įdomi, ekspresionistinių įtampų nestokojanti knyga“.

Benas Lyris „Puslapis švelnumo“

Kunigas ir poetas Benas Lyris kurti eilėraščius pradėjo dar mokykloje, o šiandien Lietuvoje yra žinomas dėl savo minčių ir poezijos, skelbiamų socialiniuose tinkluose, bei išleistų keturių apmąstymų ir poezijos knygų.

„Gyvenimo prasmės terapeutu“ vadinamas poetas, kurio tikrasis vardas – Benas Audrius Martusevičius šiuo metu eina Kauno klinikų kapeliono pareigas bei yra Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos vikaras. Ankstyva tėvų netektis ir prieš dešimtmetį diagnozuotas bei nugalėtas vėžys B. Lyrį išmokė į pasaulį žiūrėti tarsi turėtų tik vieną dieną, o dar geriau – tarsi turėtų tik šią akimirką. Gėrėjimasis gyvenimu ir dieviškumo apraiškos atsispindi ir jo kūryboje.

Naujausioje savo knygoje „Puslapis švelnumo“, pasitelkdamas Evangelijos išmintį, gyvenimo patirtis ir poeziją, B. Lyris pasakoja apie tai, kaip gyvenimą pamatyti tarsi savo švelnumo istoriją – ją transformuoti, priimti ir pamilti. Poetas teigia, kad nors šalia yra daugybė sudėtingų situacijų, žmonių ir nesklandumų, kurių negalima pakeisti, verta išmokti jų neįsileisti į save. Vietoj to – mokytis iš jų ir džiaugtis, vertinti ir susitaikyti su savo unikalia gyvenimo istorija.

Gintaras Grajauskas „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms”

Poetas, dramaturgas, dainų tekstų autorius, grupės „Kontrabanda“ narys Gintaras Grajauskas  – reikšminga ir išskirtinė asmenybė muzikos, teatro ir literatūros pasaulyje. Šiuo metu kūrėjas taip pat užima Klaipėdos dramos teatro meno vadovo pareigas, yra nuolatinių poetų sambūrio „Placdarmas“ ir tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ organizatorius.

Vis dėlto, G. Grajauskas yra geriausiai žinomas dėl palikto ryškaus pėdsako lietuvių literatūroje. Paskutinis 2021 m. išleistas dešimtasis jo eilėraščių rinkinys „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms” pelnė poetui Lietuvos sąjungos rašytojų premiją.

Šis eilėraščių rinkinys skaitytojui leidžia susitikti su pažįstama poeto stilistika – paradoksalia, autoironiška, kartais kiek aštroka. Pats G. Grajauskas teigia, jog rašydamas eilėraščius siekia, kad šie būtų minimaliai gražūs ir meniški, be ryškesnės autoriaus invazijos. Tarsi skaitytojas būtų pats juos parašęs – trumpai, lakoniškai, vos per kelias eilutes sukuriant pasaulio vaizdą. Anot paties poeto: „Nykstamai menku dydžiu šiandien galime pavadinti labai daug ką. Tai tinka ir pačiai poezijai, ir poetui, ir apskritai bet kuriam žmogui, gyvenančiam savo gyvenimą“.

Antanas Šimkus „Vakaras dega“

Literatūrinio žurnalo „Metai“ redaktorius, poetas ir mokytojas Antanas Šimkus pernai po ilgos pertraukos išleido naują poezijos knygą „Vakaras dega“. Pirmąją savo poezijos knygą „Skradžiai“ A. Šimkus išleido 1999 m., antroji „Sezonas baigtas“ skaitytojus pasiekė 2010 m., o 2012 m. poetas parašė knygą vaikams „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“.

Dešimtmetį brandintame poezijos rinkinyje „Vakaras dega“ A. Šimkus nesibodi banalaus kelio ir savo eilėraščius sudėlioja pagal metų laikus. Jo eilėraščių subjektas vertina dvasines patirtis, jis, stebėdamas gamtą, permąsto savo emocinę būseną. Pasak paties poeto, jo pasaulėžiūrą formavo vaikystė kaime, o stebėdamas gamtą vidinis pasaulis prikuria padrikų minčių ir eilučių, kurios virsta eilėraščiais. Poezija kūrėjui – galimybė būti savimi.

Pasak literatūros kritiko ir poezijos rinkinio „Vakaras dega“ redaktoriaus Valentino Sventicko: „Antanas Šimkus poeziją rašo taip, lyg nebūtų nei skaitęs, nei girdėjęs, kokias naujų kylančių bangų keteras gaudo nūnai populiarėjantys poetai. Žinoma, ir girdėjęs, ir skaitęs, bet vis tiek ramiai eina savo keliu.“

Ramunė Brundzaitė „Tuščių buteliukų draugija“

Poetė ir literatūros vertėja Ramunė Brundzaitė poezijos pasaulyje sužibėjo 2013 m., laimėjusi Lietuvių rašytojų sąjungos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą su eilėraščių rinkiniu „Drugy, mano drauge“.

Antrajame savo eilėraščių rinkinyje „Tuščių buteliukų draugija“ poetė susitelkia į socialines temas – visuomenės požiūrį į moterį, priklausomybę nuo alkoholio, psichikos sveikatą, komercializuotus darbo santykius ir traumines vaikystės patirtis.

Kūrybiškiausia praėjusių metų knyga išrinktas rinkinys poetiškai kalba apie priklausomybes, kas šiais laikais literatūroje nėra dažnai sutinkama. Pati kovojusi su alkoholizmu, poetė tiki atvirumo svarba kūryboje. Anot jos, šiuo eilėraščių rinkiniu buvo siekiama parodyti perėjimą nuo buvimo tarp tuščių butelių, vienišumo ir atsitraukimo nuo kitų iki draugijos atradimą ir ryšio užmezgimą.

Vytautas Pliura „Švelnumas pragare“

Lietuvių poetai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir už Atlanto – anglų kalba rašiusio lietuvių išeivio ir amerikietės sūnus poetas ir dramaturgas Vytautas Pliura su poezija susidūrė visai netikėtai. Užaugęs Ilinojaus valstijoje, vėliau, baigęs kino gamybos studijas Los Andžele, jis dirbo režisieriumi ir prodiuseriu, pastatė ne vieną pjesę. Rašyti poeziją, kaip pats yra sakęs, pradėjo „kone per klaidą“ 1993 m., tačiau mėginimas buvo sėkmingas – jo kūryba pasirodė įvairiuose periodiniuose leidiniuose, eilėraščiai pateko į keletą JAV poezijos antologijų.

„Švelnumas pragare“ – pirmasis poeto eilėraščių rinkinys,  išverstas į lietuvių kalbą. Jame V. Pliura nepagražintai ir atvirai kalba apie homoseksualų patirtis praėjusio amžiaus devintajame-dešimtajame dešimtmečiuose. Poetas žodžiais nupiešia skaitytojui savo gyvenimą – tėvą, kuris šaipydavosi iš homoseksualų, apie visuomenės veidmainystę, deginančią neapykantą sau, nesibaigiančias artumo, meilės ir supratimo paieškas pasaulyje, kuriame reikia būti kažkuo kitu.

Pasak rašytojos, literatūros tyrėjos ir kritikės Virginijos Kulvinskaitės – Cibarauskės, V. Pliuros poezijos rinkinys „atlieka dvigubą misiją“ – atskleidžia homoseksualumo neslepiančio vyro ir daugiaveidės Amerikos kasdienybę bei praturtina lietuvių poetinę kalbą naujais iš(raiškos) būdais. Lietuviškoje poezijoje iki šiol būtų sunku rasti į V. Pliurą panašių balsų.