Autorius: Perskaičiau

Ką galvoja ir jaučia gyvūnai? Na, pats autorius prisipažino, kad negali atsakyti į pirmąjį klausimą. Visgi Carl Safina pavyksta neblogai atsakyti į antrąjį – ką gyvūnai jaučia. Anapus žodžių bando eiti prieš didelę ir stiprią mokslo pasaulio žmonių srovę, kuri neleidžia gyvūnams priskirti žmogiškų emocijų. Visa ši knyga yra gausiai dokumentuotas įrodymas, kad gyvūnai iš tiesų nuo žmonių skiriasi kur kas mažiau nei daugeliui iš mūsų atrodo. Nors knygoje daugiausiai informacijos apie dramblių, vilkų ir orkų gyvenimą, sužinojau be galo daug netikėtų ir stulbinančių faktų ir apie paukščius, šimpanzes, delfinus ir daugelį kitų. Tikrai akiratį plečianti knyga. Skaityti daugiau...

Apžvalgą norisi pradėti paprastai, kad visiems būtų aišku – knyga nuostabi. Net nekalbant apie patį turinį, jos skaitymas yra grynas malonumas. Kirkė parašyta nepaprastai gražiai, o šios antikos raštuose minimos deivės gyvenimo potvyniai ir atoslūgiai visiškai prikausto dėmesį. Skaityti daugiau...

Šią knygą tiesiog privalo turėti visų knygų mylėtojų vaikai. Nes „Mergaitė, norėjusi išgelbėti knygas parašyta apie mus – žmones, kurie draugaudavo su mokyklos bibliotekininke ir skaitomų knygų skaičių ribodavo pagal tai kiek panešdavo. „Mergaitė, norėjusi išgelbėti knygas“ tėvynė yra Norvegija. Kiek teko girdėti, ten ji susilaukė didžiulio populiarumo. Didžiąją dalimi dėl puikių Lisa Aisaro iliustracijų – menininkės, turinčios labai originalų braižą ir jau pelniusios tarptautinį pripažinimą. Skaityti daugiau...

Na ir sutapimas – praėjusius metus užbaigiau skaitydama Hannah Kent „Gerieji žmonės“, o šįkart kone analogišką kūrinį – „Stebuklas“. Apie panašumus ir skirtumus plačiau vėliau apžvalgoje. O dabar šiek tiek apie tai, koks yra Emma Donoghue kūrinys. Na, aš pasigedau žadėto daugiasluoksniškumo, o galbūt tik man jis pasirodė neįkandamas. Man „Stebuklas“ buvo istorija apie tai, kaip krikščioniškos dogmos gali būti panaudotos ne tik kurti ir įkvėpti, bet ir naikinti. Stipriosios knygos pusės – manipuliacijos skaitytoju maždaug iki pusės kūrinio, tarsi raginančios užimti poziciją, nors visi įmanomi variantai piešiami gana įtikinamai. Vėliau moralinių normų, įsitikinimų ir visų įmanomų ribų laužymas drauge su pagrindine veikėja. Niūri atmosfera, besikeičianti perspektyva ir šiek tiek adrenalino XIX a. Airijoje – štai kokia ši knyga. Skaityti daugiau...

Šią knygą skaičiau ilgai, bet buvo verta kiekvieno iš tų 750 puslapių. Nuo pat pirmųjų sakinių susidarė įspūdis, kad tai kitokia, tarsi aukštesnės prabos knyga. Šviesuliai parašyti preciziškai tiksliai, turint omenyje daugybę veikėjų ir besikertančių siužeto linijų, o kur dar kūrinyje ryškus ir istoriją papildantis astrologijos sluoksnis. Tai tikrai yra įspūdinga, įvairiapusiška knyga, dėl daugelio priežasčių man pasirodžiusi tiesiog meistriška. Skaityti daugiau...

Apibendrinti įspūdį, kurį man paliko Vaivos Rykšaitės knyga geriausiai galėtų Jane Austin frazė „If a book is well written, I always find it too short“, taigi, perskaičiau ir norėjau daugiau. Skaityti daugiau...

Ši knyga – dar viena maloni staigmena lietuviškų knygų padangėje. Turiu prisipažinti, kad iki šiol tautiečių išleistas knygas buvau šiek tiek nepelnytai nuvertinusi, o dabar jos mane stebina viena po kitos. “Pietinia kronikos” didžiausias išskirtinumas tas, kad ji parašyta žargonu. Taip, visa knyga parašyta taip, tarsi savo memuarus būtų išdėstęs praeityje gerai žinomas veikėjas (vienos radijo stočių sukurtas personažas) Saulėnas. Iš pradžių skaityti sunku, bet įsijausti labai lengva ir netrukus ne tik, kad skaityti sekasi sklandžiau, bet ir šiaip ima atrodyti, kad tuoj pati duotum šiaulietiško bazaro. Skaityti daugiau...

„Aš žinojau kas yra nuostabi mama, kol neturėjau vaikų” – taip autorės pradeda šią knygą, greičiausiai norėdamos akcentuoti takoskyrą tarp teorinių žinių ir realių galimybių jas panaudoti praktikoje. Adele Faber ir Elaine Mazlish yra vaikų ir suaugusiųjų santykių ekspertės, šia tema parašiusios ne vieną knygą. Jos taip pat organizuoja užsiėmimus, skirtus išmokyti tėvus efektyvaus bendravimo su vaikais paslapčių. Tokiuose kursuose sukaupta patirtimi ir atgaliniu ryšiu iš tėvų, išbandžiusių patarimus, autorės dalinasi šioje knygoje. Skaityti daugiau...

Dažnai rašydama apie negrožines knygas mėgstu pasidalinti jų turiniu, kitaip tariant atskleisti ir sutraukti svarbiausias idėjas. Tokiu atveju, net ir neketinantys knygos skaityti žmonės gali pritaikyti sau esminius punktus, o susidomėję paskaityti plačiau. Šįkart nieko panašaus padaryti nepavyktų, todėl net nebandysiu. „Sapiens: glausta žmonijos istorija“ yra tokia plati ir įvairialypė knyga, kad net sunku apibūdinti. Na turbūt įsivaizduojat ką reiškia sudėti visą žmonijos istoriją į kelis šimtus puslapių. Skaityti daugiau...

Pagaliau susipažinau su Bukowski. Ironiška, kad pirmiau į mano akiratį pateko jo vardo baras Vilniuje, o tik po to knygos. Girdėjau, kad Bukowski buvo beviltiškas girtuoklis ir maištininkas, tad spėčiau, kad romaną Paštas jis parašė apie save. Iš esmės ši knyga pasirodė esanti tai, ko ir tikėjausi – istorija apie pusamžį vyrą, nepripažįstantį jokių visuomenės normų, o savo liūdesį ir beprasmybės jausmą nuolat ir gausiai skandinantį alkoholyje. Aš nesitikėjau tik vieno dalyko, kad bus taip juokinga. Skaityti daugiau...