Autorius: Perskaičiau

Kiek kartų viešojoje erdvėje jums teko girdėti panašius išsireiškimus: kur ritasi šis pasaulis, vyksta civilizacijos nuopuolis, pabaigos pradžia ir panašius? Man tikrai ne sykį. Proto amžius kviečia adekvačiai pažvelgti į situaciją ir įvertinti pasaulio pažangą remiantis ne skambiais ir ne visuomet tiksliais apibūdinimas, o faktais. Jei vertintume tik juos – situacija pasaulyje gerėja beveik pagal visus įmanomus rodiklius ir tai puikiai apibendrina Barako Obamos citata: Jei turėtumėte rinktis metą istorijoje, kada gimti, bet išvedem anksto nežinotumėte, kuo tapsite – nežinotumėte ar gimsite turtingoje ar vargingoje šeimoje, kokioje šalyje, ar būsite vyras ar moteris – jei turėtumėte aklai rinktis metą, kada gimti, rinktumėtės dabartį. Skaityti daugiau...

Tai knyga, kuri labai išsamiai ir nuosekliai paaiškina, kad jūsų nuomonė, gali būti ne visą jūsų, o viešųjų ryšių ar propagandos produktas. „Propagandos kerai“ apima šimtą nuomonės formavimo metų: nuo neapykantos vokiečiams kurstymo Pirmojo pasaulinio karo metais iki šių dienų trolių ir elfų kovų internete. Autorius Joonas Porsti yra suomių žurnalistas, o jo profesija puikiai atsispindi knygos rašymo stiliuje. Tekstas informatyvus, tačiau nėra moksliškas, perkrautas ar sunkiai skaitomas. Perskaičiau su dideliu malonumu. Skaityti daugiau...

Šis kūrinys yra atsakymas į klausimą, kodėl pasauliui reikia rašytojų – kas jei ne jie užkonservuotų ir į knygą lyg į stiklainį sudėtų atsiminimus. Ne tik nuosavus, bet ir tuos kitus, mūsų kolektyvinei pasąmonei priklausančius. Lizos butas man yra trečioji autorės knyga ir kol kas pati artimiausia. Šiame kūrinyje radau daug širdžiai mielų praeities detalių, nors ir nesu iš Kauno. Iš tiesų man patiko ne tik atsiminimų dalis, sužavėjo pats pasakojimo principas. Daugiausia dėmesio čia skirta ne kažkokiems itin svarbiems gyvenimo įvykiams, o kasdienybei – juk būtent per ją atsiskleidžia gyvenimo grožis ir prasmė. Aš pati kažkodėl ryškiausiai atsimenu regis visiškai nereikšmingus vaikystės fragmentus, pavyzdžiui – einu šaligatvio borteliu, saulė šviečia, o aš galvoju, kad 7 metai yra geriausias amžius gyventi. Būtent per panašius patyrimus papaskota Lizos butas istorija – tai kas daugeliui iš mūsų kartais sušmėžuoja pro atsiminimų rūką, Vaiva Rykštaitė sudėliojo į linksmą ir gražią istoriją, kurioje lengva atrasti save. Skaityti daugiau...

Pasaulis sustojo, o artimiausi kelionių planai daugeliui apsiriboja Costa del Lova. Kada jei ne dabar į rankas pasiimti storą, kokybišką romaną? Šie trys kūriniai gali jums pasiūlyti didingas keliones knygų puslapiuose: ne tik po skirtingus žemynus, bet ir laikmečius, pakeliui nepamirštant dvasinių atradimų ir naujų istorijos žinių. Skaityti daugiau...

Pirma mintis pradėjus skaityti – o ne, dar viena distopija. Pastaruoju metu skaičiau porą tokių ir jau jaučiausi, lyg to iškreipto ateities vaizdo ir įvairių spėlionių man kuriam laikui užtenka. Bet ne, „Pienininkas“ nėra distopinis pasakojimas, nors skaitant pirmuosius skyrius nelengva susipainioti. Čia tvyro baugi atmosfera, lyg iš „1984“ ar „Tarnaitės pasakojimo“. Skaitant supranti, kad gauni susipažinti su visuomene, kurioje vyrauja savos taisyklės ir griežta tvarka. Skaityti daugiau...

Lavisa Spell yra keturių knygų autorė, savo kūriniuose nevengianti magijos prieskonio ir kviečianti skaitytojus atrasti meilės (jausmų) romanų skaitymo naudą. Knygų mugėje autorė pristatė naujausią savo romaną „Tapk ragana (jei nori)“. Skaityti daugiau...

Tokia mažutė knyga, o tiek jausmų paliko po savęs. Ir pralinksmino, ir nuliūdino, ir ne juokais supykdė. Tai vienas iš tų kūrinių, po kurių tikrai reikėjo laiko atsigauti. „Mūsų sielos naktyje“ tema nepatogi – senatvė ir santykiai. Ar galima kurti naują ryšį, kai gyvenimas jau eina į pabaigą? Kaip atrodo santykiai brandžiame amžiuje ir kaip į tai žiūri visuomenė mažame JAV miestelyje? Skaityti daugiau...

Tai knyga, liečianti nepatogias temas – senatvę, ligas ir vienatvę. Kiekvienas žmogus siužeto centre – akistata su gyvenimo pasirinkimais ir jų rezultatais toje atkarpoje, kur jau vargu, ar ką nors galima pakeisti. Ir iš tiesų, nemalonu galvoti, kad kiekvienam neišvengiamai ateis laikas, kai gyvenimo klaidos ims badyti akis, pavargęs kūnas ir senatvė išryškins tai, ką visą gyvenimą bandyta slapstyti. Skaityti daugiau...

Seniai buvau skaičiusi kažką panašaus – knygą, kuri man duotų tiek daug – minčių, atsakymų ir naujų klausimų. „Homo Deus“ buvo lyg pokalbis, kurio seniai ilgėjausi – apie religiją ir dvasingumą, žmogaus prigimtį, būties prasmę, protą ir sąmonę, ateities galimybes ir perspektyvas. Ir nors vietomis atrodė tiesiog genialu, vietomis norėjosi piktai prieštarauti, knygos vertė yra neginčytina. Skaityti daugiau...

Apie šią knygą sklandė didelis gerų atsiliepimų šleifas, tad ir lūkesčiai buvo atitinkami. Deja, „Tarnaitės pasakojimas“ manųjų nepateisino. Pradžia buvo gera – autorė įmeta skaitytoją į istoriją, kuri rutuliojasi labai keistame ir distopiškame pasaulyje. Tad pirmoji knygos pusė buvo intriguojanti, gaudai kiekvieną detalę ir bandai suvokti, koks tas ateities pasaulis ir kodėl tokiu tapo. Skaityti daugiau...