Autorius: Knygų

Kai imu Nicky Pellegrino knygą, žinau – bus atostogos, net jei ir ne oficialios. Ji tikrai sugeba nukelti į kitą šalį per puslapius. Ir dar sugeba taip įtaigiai aprašyti, kad į tą vietą, jei nebuvęs, tikrai užsimanai nuvažiuoti. Prieš porą metų skaityta  „Sicilietiška istorija “ taip įsirėžė, kad  iki šiandien pasvajoju apie tokią kelionę, kokią rašytoja įteikė savo knygos veikėjoms. Ir žinot, kas dar? Nicky turi atskirą talentą priversti skaitytoją išalkti. Ne, ne daugiau knygų. O tiesiog maisto. Kiekviena jos knyga yra yra prirašyta tokių skanių, autentiškų receptų, kad skaitai ir pilvas maršą groja. Skaityti daugiau...

Amerikos psichopatą skaičiau prieš kelis metus, tačiau dar dabar jį visą atsimenu kuo puikiausiai. Tikriausai, kiekvieną detalę. Ir, patikėkit manim, tos detalės nėra maloniausias mano prisiminimas. Tikriausiai nuspėjat – knyga žiauri. Labai žiauri, sukrečianti, verčianti raukyti nosį, o kartais ir prabėgti kelias eilutes neskaičius. Ne veltui romanas tokį ilgą laiką buvo išvis uždraustas, cenzūruojamas, jokia leidykla neapsiėmė leisti šio kūrinio. Jis išties… kitoks. Tačiau pats atsiminimas apie knygą jokiu būdu nėra blogas. Tai tikrai labai gera knyga. Ji supurto, išjudina, priverčia mąstyti ir kvestionuoti save patį, savo aplinką ir savo pasirinkimus. Skaityti daugiau...

Ne kartą linksniavau Astrid Lindgren kaip tobulų knygų vaikams autorę. Nuo vaikystės iki dabar –  ji man visiškas etalonas. Net būdama suaugusi, ir tikrai vertingų kūrinių prisiskaičiusi persona, imu Astrid knygas ir pasineriu į tyrą malonumą. Jos persmelktos verte, teisingomis vertybėmis ir nuoširdžiausiu vaikiškumu, kuris pamažu tampa retenybe. Deja. Tikriausiai tik pasvajoti galėjau, kad kokia kita vaikiška knyga man patiks taip pat, kaip Lindgren kuriamos istorijos. O, dievai! Tokių yra, ir jos vadinasi „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ ir „Karas, kurį galiausiai laimėjau“. Tai yra viskas ko reikalauju ir tikiuosi iš mažesniųjų literatūros: įdomu, vertinga, skatina atjautą, supratimą. Skaityti daugiau...

Užrašas ant viršelio – „Idealus romanas ilgoms atostogoms…“. Tai žinoma, kad į savąsias aš jį ir pasiėmiau. Pasidomėjau rašytoja, tai, pasirodo, ji gan gerai žinoma pasaulyje, kaip savo stiliaus karalienė. Koks jos stilius? Melodrama. Drama, drama, drama. Turtuolių gyvenimai, paslaptys, neištikimybė, dažnai detektyvo prieskonis ir gaunasi tobulas kokteilis, kurį rekomenduotina gerti prie baseino ar paplūdimyje su kitu kokteiliu rankoje. Taip knygą suvartojau, likau gan patenkinta ir pritariu viršelio užrašui. Skaityti daugiau...

Tikriausiai labiausiai mitais, pagyrom ir nusivylimais apipinta šių dienų knyga. Kokių tik nuomonių negirdėjau – vieni gyrė kaip aukso grynuolį, kiti komentavo nesuprantą, kodėl knyga sukėlė tokias bangas. Labai stengiausi pasislėpti nuo išankstinių lūkesčių, bet, Dieve, juk žmogus esu. Žinoma, kad smalsumas viršijo normas ir vos gavusi romaną, panirau į puslapius Skaityti daugiau...

O, viršelio gražume. Kiek emocijos, kokie kampai, kiek kančios, drįsčiau teigti. Vien jo man užtenka, kad paimčiau romaną į rankas. Didžiulė ekspresija vizuale, labai dažnai nukreipia ir į gerą turinį. Ir ši knyga yra būtent toks variantas. Leidėjai prieš duodami man egzempliorių sakė, kad istorija bus jaudinanti ir liūdna. Tikrai, esmė tokia ir buvo, bet skaitant neašarojau. Iki pabaigos. Tyli, neperspausta ir kupina gilaus skausmo. Pabaigiaus, apsiverkiau ir visą naktį galvojau apie skirtingų amžių, skirtingų spalvų likimus. Skaityti daugiau...

Dešimt metų valdžioje. Ir ne bet kokiose pareigose, o TOSE. Tose, dėl kurių dar šiandien nenutyla kalbos, tačiau kalbama jau apie kitą žmogų. Ir labai džiaugiuosi, kad būtent dabar ši knyga pasirodė eteryje, nes būtent dabar reikia kalbėti apie Dalią Grybauskaitę. Moterį, kuri tapo prezidente dar taip garsiai nekalbant apie moteris ir jų teises visur kame. Kuri tapo prezidente dėl pasitikėjimo, savo būdo, vedamos politikos ir priimtų sprendimų. Žinau, kad kalbėti apie mūsų šalies politikus yra rizikinga, nes komentatoriai ne tik agresyvus, turi daug laiko maigyt klaviatūrą, bet ir „viską žino“, tačiau aš džiaugiuosi šia knyga. Kaip knygos autorė, ilgametė Prezidentės patarėja Daiva Ulbinaitė pasakoja, žodžiai „nustokim krūpčiot“ tapo visų patarėjų, politikų ir Prezidentę supančių žmonių moto, gyvenimo filosofija. Tokiu bandysiu ir pati gyventi. Įsigilinkit, kokie išties reikalingi šie žodžiai, ir kaip naudinga būtų jais vadovautis. Skaityti daugiau...

Kati Hiekkapelto ir jos „Kolibris“ buvo tokia „šviežiena“ gausoje skaitytų detektyvų. Kalbėjo ne vien kriminalų ir žudikų, bet ir globalesnių problemų tematika. Dominuojanti – emigrantai, jų prisitaikymas svečioje šalyje ir vis dar gyvuojantis nusistatymas prieš juos. „Bejėgiuose“ ši tema vis dar judinama, ir vis dar suteikė visai kitokio prieskonio iš visų kampų jau apčiupinėtam žanrui. Skaityti daugiau...

Jaučiu pareigą papasakoti šios knygos atsiradimo mano rankose istoriją. Ji buvo tokia unikali ir netikėta, kad ilgai ją prisiminsiu. Knygų mugės metu, leidyklos atstovė man atnešė picos dėžutę, ir be jokių paaiškinimų įteikė. Picos niekad neatsisakyčiau, tai per daug ir neprieštaravau. Tačiau pravėrus dėželę, vos infarkto negavau… Į mane nukreipti buvo tikros vištos kojos nagai. Visa vištos koja. Nesu iš tų bailiųjų, tačiau toks vizdas pribloškė, ir, kad šalia dar knyga guli pastebėjau praėjus šokui, nuostabai ir pasimetimui. Kad „Sukeistas“ bus ne apie kačiukus ir gėlytes iškart aišku, tačiau toks efektingas pristatymas smalsumą dar labiau sužadino. Skaityti daugiau...

Pažiūri į viršelį ir nori atostogų. Ne kitaip. Atrodo net užuodžiu sūrų vandeyno vandenį, karštį, akys nori merktis nuo per ne lyg ryškių saulės spindulių. Bet svajonės išsisklaido, atsimerkiu, ir toliau skaitau susisupus į pledą, įsitaisius ant patogios sofos. O gaila! Mielai susipakuočiau lagaminus, šunį, vyrą ir išmaučiau į Ispaniją, kaip ir padarė Aušros Matulevičiūtės knygos „Prijaukinti vėjai“ veikėja Alba. Skaityti daugiau...