Autorius: Knygų

Jei Rupi ir jos kūrybą reiktų apibūdinti vienu žodžiu, manasis žodis būtų – fenomenas. Retai kada literatūrinėje padangėjė užgimsta tokia žvaigždutė. Turinti vienodą kiekį prisiekusių gerbėjų ir tokį pat skaičių smerkiančiųjų. Rupi eilių „garbei“ jau leidžiamos parodijų knygos, iš jos skaitymų ir piešinių nevengiama garsiai šaipytis, smerkti kitokį poezijos kelią ir tuos, kurie jos knygas būtent ir vadina poezija. Tačiau tai poezija. Taip, ji kitokia, netradicinė, ne tokia, kokią garbino mūsų tėvai ar seneliai. Ji nėra pakili ar išdailinta skambiais žodžiais, ji nekalba apie tai, apie ką poetai kalba įprastai. Kaur eilės apie kasdienybę, apie šios kartos skaudulius, apie šių laikų tamsiąsias dėmes, apie moteris ir tokią didžiulę jų jausmų amplitudę. Skaityti daugiau...

Reiktų prisėsti ir sukaičiuoti, kiek šiais metais buvo prileista romanų apie Antrąjį pasaulinį karą. Nuo labai gerų iki visai neįdomių, nuo tikrų istorijų iki išgalvotų skausmų. Nežinau, iš kur čia šitas susidomėjimas toks didžiulis atsirado. Atrodo, viso pasaulio rašytojai susitarė ir puolė nagrinėti šitą istorijos tarpsnį. Nesakau, kad blogai, bet elementariai smalsu – kodėl taip nutiko? Tai jau ir supratot, kad „Prarastų svajonių dvelksmas“ būtent iš šitos knygų armijos. Ne pats geriausias skaitytas, bet perskaičiau visai maloniai. Skaityti daugiau...

Dažnai apsipirkinėju užsienio elektroniame knygyne Bookdepository, ir ši knyga jau ten mano akį buvo patraukus. Viršelis subtilus, tačiau su stipria idėja, (ten jis kiek kitoks nei šis) o ir Margaret Atwood vardas ant jo balų davė. Ne vienas apdovanojimas, krūva pagyrų iš aukšto kalibro leidinių, portalų, lyginimas su „Tarnaitės pasakojimu“ intrigavo. Pastarąja skaičiau kai nei serialo buvo, nei tiražą kas graibstė – tada kai ji tik buvo išleista lietuvių kalba, nelabai perkama ir pavyko nusipirkti su didele nuolaida. Labai susižavėjau kūriniu ir iki dabar kone mintinai jį pamenu, nors ekranizauotos nė vienos serijos nemačiau. Perskaičiau „Galybę“ ir likau labai sužavėta. Puiki knyga, tačiau niekad nelyginčiau jos su „Tarnaitės pasakojimu“. Abi geros, tik skirtingai. Skaityti daugiau...

Knygą pasiėmiau iš bibliotekos tik dėl pavadinimo. Jis kažkoks mistiškas, gal net nostalgiškas pasirodė. Ir, aišku, žodis „dingo“ padarė savo: labai mėgstu visokias paslpatingų dingimų, pagrobimų istorijas. Turėjau nuojautą, jog šioji tokia ir žada būti. Ilgokai jos laukiau bibliotekos eilėje, bet perskaičiau visai smagiai. Galbūt tikėjausi kiek daugiau paslapčių, bet malonumą tikrai patyriau, o tai juk ir svarbiausia. Skaityti daugiau...

Nesu didžiausia fanė tokių pavadinimų. Nors pastebėjau, kad dabar pasidarė labai madinga naudoti keiksmažodžius viršelyje, vardan intrigos. Ar vardan kažkokio ala įžulumo? Provokacijos? Neveikia manęs jie. O gal ir veikia, tik labiau neigiamai. Atmetimo reakcijos principu. Na, kam įsileist tą vulgarumą į tokį šviesų ir prasmingą dalyką kaip Knyga? Tačiau ši knyga mane sudomino savo gerais vertinimais Goodreads programėlėje ir pačiu faktu, jog visos žmonijos nesėkmės bus surašytos pasitelkiant humorą. Paėmiau, perskaičiau per dieną ir likau labai labai patenkinta. Turiniu, ne pavadinimu. Skaityti daugiau...

Pirmoji Donoghue knyga „Kambarys“ buvo vienas unikaliausių romanų, kokį tik teko skaityti. Siužetas, jo vystymas, veikėjai, stilius – viskas buvo kaip pirmą kartą ragauta. Dar dabar atsimenu kiekvieną, net menkiausią knygos įvykį, kiekvieną jausmą, išgyventą beskaitant. O jų buvo visa paletė! Pykau, gailėjau, stebėjausi, buvau ir amą praradusi, vėliau džiaugiausi, bijojau. Ilgai galvojau apie tokias situacijas realiame gyvenime. O jų juk tikrai yra! Kas nežino, knyga „Kambarys“ yra apie pagrobtus, viename kambaryje laikomus mamą ir vaiką. Tas kambarys – visas mažamečio pasaulis, nes kitokio jis tiesiog nėra matęs. Labai rekomenduoju šį romaną neskaičiusiems – tikra kokybiškos literatūros dozė. Tokią pačią kokybę autorė dovanoja ir nauju savo romanu „Stebuklas“. Emma Donoghue juo puikiai demonstruoja savo universalumą ir spalvas – istorija visiškai kitokia nei „Kambarys“. Skaityti daugiau...

Kai man pasako ar paskaitau kur nors, kad knyga lies vergovės temą, daugmaž įsivaizduoju ko tikėtis. Žiaurumas, neteisybė, širdyje užgimsiantis sopulingas gailestis ir tarp eilučių trykštantis laisvės troškimas. Tikrai tikrai galvojau, kad „Auksinės šaknys“ bus kažkas tokio. Iki sielos gelmių virpinanti istorija apie dvi žiauraus likimo išskirtas seseris, kurios ieškos viena kitos. Kad manęs lauks šeimos saga su besivelkančiu vergovės žiaurumo šleifu ir vis labiau piktinančios neteisybės jausmas. Ir žinot ką? Viskas su šita knyga visai kitaip. Nedrįsčiau jos vadinti tiesiog šeimos istorija. „Auksinės šaknys“ aprėpia septynais kartas, keturiolika pagrindinių veikėjų ir galybę skirtingų skausmo formų. Skaityti daugiau...

Iškart pasakysiu – neskaičiau knygos „Gyveno kartą Uvė“. Kai ji buvo išleista, dirbau knygyne, ir mačiau kokį ažiotažą leidinys sukėlė. Visi pirko, skaitė, gyrė. Kažkaip neužšokau ant bangos. Prastas viršelis ir anotacija tuo metu neviliojo. Ai, galvojau, vėl žmonės kvailioja. Džiaugiausi tik, kad pirko iš manęs tas knygas. Tad gavusi to paties autoriaus kitą romaną, neskubėjau. Gulėjo, gulėjo jis mano neskaitytų knygų lentynoje, kol visai nebeišsirinkau, ką skaityti ir, tiesiogine to žodžio prasme, bedžiau pirštu. Brita Marija tapo išrinktąją, o pirmas perskaitytas skyrius mane prikaustė. Žinojau, kad ilgam man šitos knygso neužteks… Skaityti daugiau...

Vos pamačiau šią knygą prie anonsuojamų – žinojau, kad čiupsiu ir skaitysiu vos gausiu! Jau kurį laiką domiuosi Tibeto istorija, padėtimi ir budizmu, tad šis leidinys tapo vienu laukiamiausių šiais metais. Ir dėl to, kad tema artima, ir dėl to, kad nieko nežinau apie Dalai lamas, buvusius prieš dabartinį. O juk tokia gili tradicija, toks unikalumas ir istorija. Pradėjau domėtis autoriumi ir žandikaulis atvipo. Glenn H. Mullin dvylika metų mokėsi Dharmasaloje, vietoje, kur tremtinio gyvenimą gyvena Dalai lama, studijavo Tibeto istoriją, raštą, vertė knygas, rašė straipsnius. O su šia knyga dirbo net kelis dešimtmečius! Skaityti daugiau...

Senokai skaičiau paprastą, romantišką istoriją be jokių nužudymų, karų ir  nelaimių. Tokią šiltą, jaukią ir priverčiančią šypsotis. Ir tik gavusi „Atskirai kartu“, susivokiau kaip tokios pasiilgau. Nieko negalvoji, pasineri į romantiką ir plauki svajonių link kartu su veikėjais. O ši knyga, atrodė, dar ir šmaikšti bus. Tai taip ir suplanavau savaitgalį: kvepianti burbulų vonia ir „Atskirai kartu“ rankose. Skaityti daugiau...