Aš esu prisiekusi Stephen King gerbėja. Negaliu pasigirti, jog graužiu jo knygas nuo vaikystės ar paauglystės kaip dauguma mano bendraamžių. Atradau jį prieš kokius šešerius metus dar dirbdama „Pegaso“ knygyne. Tada mano didžiausias darbinis džiaugsmas būdavo pokalbiai su klientais (nemažai jų nuolatinių turėjau!). Su vienu žmogumi valandas galėdavau praplepėti, jei tik „susišaukdavo“ literatūrinės auros. Taip kalbėdama su vienu užsiminiau, jog labai mėgstu siaubo filmus. Jis nė nesudvejojo, jog tokiu atveju, King kūrybą mintinai žinau. Susigėdau, kad ne. Tą pačią dieną nupėdinau iki bibliotekos ir pasiėmiau „Kerę“. Knyga plona, galvojau, per vakarą ir perskaitysiu. Dar tada viena visą vakarą namuose buvau… O Dievulėliau, kokia klaida buvo skaityti tą knygą vienai tamsų vakarą… Įsivariau sau tiek siaubo, kad krūpčiojau nuo kiekvieno garso, o ir šviesą laikiau įjungtą ilgiau nei paprastai. Nors daug kas sako, kad nesugeba įsibauginti skaitydami knygas, man tai kaip dukart du. Galbūt viskas priklauso nuo lakios vaizduotės ar įsijautimo, bet King knygos mane ne juokais gąsdina. O šiais metais visai jokio siaubo neskaičiau! Pasitenkinau keliais siaubo filmais (ir tai per mažai mano norui) ir džiaugsmu, jog jau pasirodė antros „Tas“ dalies anonsas. Tačiau kai gavau paketėlį leidyklos „Sofoklis“ naujienų, nuo kurios pradėsiu, abejonių net nebuvo. Pasiilgau šiurpuliukų, tamsos ir siaubo!
Skaityti daugiau...
