Autorius: Knygų

Aš esu kažkoks nesusipratimas. Jei man leidžia (o vyras mano labai geras ir dažniausiai leidžia) rinktis, kokį filmą žiūrėsim, aš išsirinksiu siaubo arba komedijos žanrą. Jūs niekada neišgirsite manęs sakančios: „Pažiūrėkim detektyvą, trilerį, kriminalinį ar veiksmo filmą.“ Kaip ir nepamatysit manęs kino teatre tokių filmų seansų metu. Nepatinka, neįdomu, gal keli yra geri pasitaikę, bet tai niekad nebus net mano trečias pasirinkimas. Bet kas liečia knygas tokias… O, vaikeli, tik duok. Ir nežinau, kodėl taip yra. Filmai „šaudo-gaudo“ – ne, apie tai paskaityt – duokit čia. Kodėl taip yra? Neklauskit. Tai va tokia, trileriui prilygstanti ši knyga ir yra. Įtampos apsčiai, sukčių – per akis, nusikaltimas – grandiozinis, o planas – iš esmės, atrodo, neįgyvendinamas, bet… Skaityti daugiau...

Kaip visada, Jodi Picoult provokuoja. Pasirenka skaldančias visuomenę temas ir verčia skaitytoją galvoti: kurioje pusėje stoviu aš? Ar tikrai toje pusėje stoviu tvirtai? Ir dažnai rašytoja priverčia suabejoti tuo savo įsitikinimų tvirtumu pasakodama skaudžias, į neteisingo ar nesąžiningo pasirinkimo rėmus įstatytas istorijas. Dažnai tai būna tėvų ir vaikų santykiai, mirties bausmės ar eutanazijos klausimai, gyvūnų teisės, įvairūs teismo procesai ir įstatymų spragos. Šį kartą Picoult akiratyje – viena skaudžiausių gyvenimo kryžkelių. Abortai. Skaityti daugiau...

Nepamenu, kada beskaičiau tokią tikrą, tyrą fantastinę (ne siaubo!!!) istoriją. Tokią su kitais pasauliais, karalystėmis, magiškomis būtybėmis, burtais ir keistais pavadinimais, vardais. Tad pamačiusi, jog „Tyto alba“ leis „Graudaragio užkalbėjimą“, sukilo tiek nostalgiškų prisiminimų apie tuos vakarus, kai paauglystėje neiškišdavau nosies iš tų visų magiškų, į visiškai kitas planetas skraidinančių knygų apie elfus, deives ir kalbančius gyvūnus. Gavusi knygą, greit į ją kibau, ir nors ji tikrai didoka, tereikėjo poros dienų, jog užversčiau paskutinį puslapį. Skaityti daugiau...

Man labai patinka, kad „Svajonių knygos“, leidykla, pasislėpusi po rožine spalva, ima ir leidžia tiek įvairios literatūros. Ir erotinių, ir meilės, ir istorinių romanų, o dar ir gyvenimiškos istorijos, trileriai, detektyvai… Tokia nenuspėjama, o tuo ir įdomi leidykla. Nežinau, kas ten pasikeitė, bet pastaruoju metu ir viršeliai vis įdomesni, vis daugiau kūrybingų sprendimų pas juos matau. Džiugu! O gavusi jų naujienų paketėlį, net negalvojau, nuo kurio leidinio pradėsiu. Pamačiau trilerį ir užsimaniau. Kažkodėl turėjau nuojautą, kad „Sumeluotas gyvenimas“ bus kažkas panašaus į mano mylimą repertuarą: apie iš pirmo žvilgsnio tobulą šeimą, kuri nė velnio tokia nėra. Ir pavadinimas juk apie tai liudija. Skaityti daugiau...

Aš įsimylėjau Kate Morton perskaičiusi jos „Rivertono dvaro paslaptį“. Nors skaičiau tikrai labai seniai, iki dabar atsimenu, kiek emocijų ir kiek literatūrinio džiaugsmo man tas romanas padovanojo. Pati jį perskaičius, brukau visoms draugėms ir jos visos lygiai taip pat mėgavosi kūriniu. Toks netikėtas, toks pagaulus ir toks geras, kad užkėlė kartelę kaip reikiant. Po kelių metų milžiniškų lūkesčių vedina nusipirkau Morton „Tolimas valandas“. Ir… jau taip nusivyliau. Aišku, ir lūkestis prisidėjo, bet ir pati knyga buvo blanki. Negalėjau patikėti, kad tai tos pačios autorės darbas. Tad gavusi „Paslapčių saugotoją“, jos kiek prisibijojau. Visa širdim norėjau, kad Kate Morton reabilituotųsi, bet lygiai taip pat bijojau dar vieno nusivylimo. Bet jo nebuvo! Žinoma, „Rivertono dvaro paslapties“ nepranoko, bet už „Tolimas valandas“ buvo milijoną kartų geriau. Skaityti daugiau...

Išvis neturėjau jokios idėjos, ko tikėtis iš šio romano. Labai daug vietos vaizduotei paliekanti anotacija (tikrai nepasakanti kokia išties ta knyga), viršelis irgi toks neperšantis emocijos. Paėmiau ją į rankas, nes mažutė, o laukė kelionė traukiniu. Norėjau ko nors ką ant bėgių skaityt pradėčiau, ir ten pat pabaigčia. Ir pavyko. „Padorios šeimos istoriją“ perskaičiau kelyje Kaunas – Vilnius, o galvojau paskui apie ją ilgai. Skaityti daugiau...

Su Karen kūryba susipažinau prieš tris metus Maldyvuose. Tada į tokią egzotišką ir tolimą kelionę norėjosi pasiimti visokių paprastų, nesudėtingų romanų. Tokių ir pasiėmiau, tik ne du, ne penkis, bet visus dešimt! Tarp jų buvo ir Karen Swan „Paryžiaus paslaptis“. Iš knygos nieko per daug nesitikėjau: vėl Paryžius, vėl banalokas viršelis. Tikėjausi, kad bus paprasta, lengva, ką tam Maldyvų paplūdimyje ir pamiršiu netrukus. Bet likau maloniai nustebinta! Knyga turėjo ir kabliukų, ir netikėtumų, ir veikėjai įsimintini buvo. Šią žiemą, su didžiausiu malonumu perskaičiau tos pačios autorės „Tobulą dovaną“. Vėl viršelis nykus, bet pasakojimas labai smagus. Na, ir atėjo metas naujausiai Swan knygai – „Žvaigždės virš Romos“. Skaityti daugiau...

Kodėl, kodėl, kodėl, rašytojai sugalvoja gerą istoriją, ir tada sumąsto ją supinti su kažkokia dar viena ir taip rašyti knygą per dvi laiko atkarpas. Per visą gyvenimą gal tik kelias tokias knygas esu skaičiusi, kur abi istorijos buvo žiauriai geros. Lygiai tas pats ir su „Smėlio laikrodžiu“. Knyga padalinta į du laikus, ir vienas iš jų toks geras, toks įtraukiantis, o kitas visiškai neįdomus ir tik praverst puslapius norisi, kad prie pirmos istorijos galėčiau grįžt. Aišku, nepraleidinėjau, pabaigoj visai neblogai ten apsijungė viskas, bet esu tikra, kad palikus tik vieną istoriją ir ją išplėtus, būtų buvę tūkstantį kartų geriau… Skaityti daugiau...

Apie autorių buvau girdėjusi viena ausimi, bet kai ir girdėjau, tikriausiai, per daug įdėmiai nesiklausiau, mat knyga lentynoje pragulėjo ilgokai, kol normaliai paėmiau ją į rankas. Kodėl paėmiau? Tvarkiausi neskaitytų knygų lentyną ir visas vis atversdama ieškojau kažkokios „kabinančios“ eilutės, kuri taip sudomins, kad knyga ton lentynon nenuguls. Tai va, „Praeis“ ten nebenugulė, nes paskaitytas skyrelis iš vidurio nulėmė mano įsirangymą ant sofos ir pirmo knygos puslapio atsivertimą. Skaityti daugiau...

Santuoka yra svarbus dalykas. Prieš man ir mano vyrui tuokiantis, dažnai išgirsdavau klausimus: o kam jums taip? Juk vis tiek kartu? Tik pinigus išmesit… Kam ta bažnyčia? Dažniausiai nutylėdavau, nes koks tikslas ginčytis su kategoriškai nusiteikusiais ir absoliučiai kitas vertybes puoselėjančiais žmonėmis? Man santuoka yra palaima, priesaika prieš Dievą – šventa, Mariaus akys prie altoriaus – kažkas, ką nusinešiu į kapą, ir vienintelis prisiminimas, kurio neatsižadėčiau net šautuvu grasinama. Man tai taip svarbu, taip tikra… Ir kai žmonės klausia – o kas jau po santuokos pasikeičia, atsakau: miljonai dalykų. Aišku, aš romantikė, bet pasikeitimus pajautėm abu. Tai magiška, tai tikra, tai taip gera, kad man pavydu dar to nepatyrusiems žmonėms. O šitos knygos veikėjus santuoka suvalgė. Jie susituokė jauni ir leido laimėti rutinai bei nutylėjimams. Skaityti daugiau...