Autorius: Knygų

Tik nesakykit, kad aš viena paauglystėje buvau pakvaišusi dėl „San Francisko raganų“. Nesu praleidusi nė vienos serijos, žinojau visas rodytų demonų savybes, kerus, o ta „Šešėlių knyga“ man didžiausias lobis atrodė. Sekiau serialą lyg mano pačios gyvybė nuo to priklausytų. Gyvenau visoj toj magijoj, tikėjau, jog kažkur pasaulyje kažkas tokio tikrai egzistuoja. Nesakau, kad dabar visiškai netikiu paranormaliu pasauliu – tikiu, jog kažkas tikrai yra. Na, bet neįrodinėju to išsijuosusi kaip tada. Ir ši knyga mane iš karto grąžino į tuos prisimimimus. Skaityti daugiau...

Visi žino, kad siaubas yra mano varikliukas ir siaubo filmus žiūriu vieną po kito, o Stephen King knygos man yra šedevrai. Negalvokit, kad aš tų siaubo filmų nebijau – ir krūpčioju, ir aikčioju, ir kartais net košmarus sapnuoju. Kodėl man esant tokiai jautriai taip patinka siaubo žanras? Ilgai nesupratau šio savęs pačios kontrasto, tačiau mane gerai pažįstanti draugė pasiūlė mintį, kuri greičiausiai ir yra atsakymas į šią keistą situaciją. Skaityti daugiau...

Pastaruoju metu vis nusiviliu šeimyniniais romanais, tai ir su šituo kažkaip delsiau. Bet tragiška rašytojos lemtis užgraužė sąžinę ir pasiėmiau knygą į rankas. Emma Hannigan ilgai kovojo su vėžiu, kuris pernai ją įveikė. „Laiškai mano dukroms“  – paskutinė rašytojos knyga, už kurią uždirbti pinigai buvo skirti sergantiesiems onkologinėmis ligomis. Esu jautri, faktas, tad tokios žinios laimėjo prieš baimę nusivilti ir čiupau knygą skaityti. Skaityti daugiau...

Mane pakerėjo viršelis. Kažkaip šitie išskydę pasteliniai reikalai mane visad labai žavi. O perskaičius knygą supratau, kad geresnio rūbo nei ši meniška migla leidėjai istorijai nė negalėjo parinkti. Dar mane sugundė ir paminėtas Karl Ove Knausgardo vardas. Bus jau treti metai, kai vasario mėnesio laukiu ne vien dėl knygų mugės: jau du metus renginys sutapo su Knausgardo naujos knygos pasirodymu „Baltų lankų“ stende. Jo kūryba ir Carolinos knyga man buvo panašios tik tuo, jog aprašo visiškai paprastą nūdienos realybę. Tačiau kūrinių emocijos (na, kalbu tik apie dvi pirmas Knausgardo skaitytas) – visiškai skirtingos. Skaityti daugiau...

Man labai labai patiko abu serialo „American crime story“ sezonai. Tik pirmas apie OJ Simpson teismą, tiek antrasis apie Versaci nužudymą. Jau taip gerai pastatyti, jau tokia gera muzika, jau tokia nuostabi vaidyba, vietų, laiko, emocijų atkūrimas tiesiog tobulas. Sužiūrėjom abu sezonus per neįtikėtinai trumpą laiką ir jau beprotiškai trečiojo laukiam, nors apie jį dar tik gandai sklando. Serialas ne tik išvardintais dalykais geras, bet ir tuo, jog nepateikia nusikaltimų tik iš vienos pusės: leidžia žiūrovui pamatyti ir visas priežastis, ir pasėkmes ir pilnai suprasti, kodėl viskas įvyko, kaip įvyko. Apie serialą užsivedžiau todėl, kad ši knyga man labai priminė pirmąjį sezoną. Įžymaus, tautos numylėto turtuolio teismą, kuomet įkalčiai ne jo pusėje, tačiau galia, valdžia, įtaka ir pinigai pavaldūs būtent jam. Skaityti daugiau...

Kažkodėl perskaičiusi knygos pavadinimą iškart pagalvojau, kad čia bus vienas tų romanų ala „Dievas visada keliauja incognito“. Apie dvasinius reikalus, emocines keliones, sutiktus paslaptingus geradarius ir visokius sielų virsmus. Apsigaubus tuo išankstiniu nusistatymu ir padėjau knygą atgal į lentyną… Vėliau, renkantis ką čia dabar skaityti, vėl ji man akyse pasimaišė. Na, galvoju, paskaitysiu bent anotaciją. Ir bum toks sakinys joje krenta į akis – „Per mėnesį ji išmoksta visko, ką reikia išmanyti kekšei“. Jėzau. Kažkaip labai jau kertasi su tuo, ką buvau pamaniusi prieš tai. Skaitinėju toliau ir suprantu, kad man būtina perskaityti šią knygą. Ji pretenduoja būti ta, nuo kurios neatplėšiu akių. Skaityti daugiau...

Knygai vos tik pasirodžius, net trys žmonės man ją rekomendavo sakydami, jog ji man turėtų labai patikti. Netikėtai aukšti kitų skaitytojų vertinimai itin žadino mano smalsumą, tad vos gavusi romaną į rankas, nieko nelaukiau ir kibau skaityti. Ir rekomendavę žmonės buvo visiškai teisūs – knygą perskaičiau per dvi dienas, atsitraukdama tik būtinus darbus atlikti. Suintrigavo nuo pirmo puslapio, kiekvienas skyrius dovanojo netikėtumą, o veikėjai stebino vienas po kito. Nors knyga skirta paaugliams, mėgavausi visu šimtu procentų. Skaityti daugiau...

Labai laukiau „Šeštojo išnykimo“. Šiais metais skaičiau ne vieną knygą apie pasaulio istoriją, raidą, gyvūnus, gamtą ir labai žanru susižavėjau. Labai įdomu perskaityti kitokius požiūrius, skirtingas įžvalgas, pamatyti pasaulio problemas dar kitomis akimis ir pasipildyti žinių bagažą tikrai reikalinga bei naudinga informacija. „Sapiens: glausta žmonijos istorija“, „Anapus žodžių“, „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“ – visos savitos, visos skirtingos ir visos savaip įdomios. „Šeštasis išnykimas“ irgi savita, tačiau galbūt mažiausiai iš minėtųjų patikusi. Skaityti daugiau...

Užėjo kažkoks siaubo noras, ir viskas. Ir vis planuoju kelionę į biblioteką Kingo prigriebti, ir vis po ranka pakliūna kokia kita tamsi istorija. Šį kartą tai buvo „Ugnies vaikas“. Viskas čia labai traukė mano akį: ir viršelis, ir anotacija, ir knygoje vis įterptos šiurpaus namo, uolų nuotraukos. Šita praktika man labai pasiteisino siaubo trileryje „Naktinis filmas“. Pastaroji knyga taip pat buvo iliustruota nuotraukomis, įvairiomis iškarpomis, bylos medžiaga. Padaryta tokia interaktyvi istorija ir man tai labai patiko. Taip plačiai „Ugnies vaike“ autorius paveiksliukais nesimėtė, bet, kad ir mažiau jų – puikiai suveikė vaizduotei pakurstyti. Skaityti daugiau...

Atvirai – sprendžiant iš pavadinimo ir iš viršelio – iš knygos tikrai nieko nesitikėjau. Na, gal paprasto, bandančio graudinti ir apie dideles neišsipildžiusias svajones pasakojančio romano. Tokio, kokių šimtai jau prirašyta ir kurių pavadinimai visad būna panašūs: kieno nors duktė, kieno nors žmona, būtinai koks romantiškas daiktas ar jau nebeegzistuojanti specialybė įpinta. Žinot juos tikrai. Tačiau pasitikėjau „Baltų lankų“ leidykla. Itin retai nusiviliu jų knygomis. Tik su Dinah Jefferies kūryba susidraugauti nepavyko, o su visais kitais leidiniais ryšį randame. Patikėkit manim, kaip džiaugiuosi surizikavusi! Prieš skaitant, nė už ką nebūčiau patikėjusi, kad knygą įvertinsiu penkiomis žvaigždutėmis. Bet įvertinau. Skaityti daugiau...