Autorius: Knygų

Jau ne kartą esu rašiusi, kaip kreivai seniau žiūrėdavau į Diane knygas. Dėl tų neįdomių ir saldžių viršelių, kurie rėkte rėkia apie klišinės knygos prognozę. Tačiau kartą pabandžiusi, nebegaliu sustoti. Tai tikrai sodrios, apgalvotos, įdomios, geru kaupu dramos pagardintos istorijos, vis dažniau liečiančios aktualias ir opias pasaulio problemas. Knygose dažniausiai vyrauja įtempti veikėjų santykiai, sprendžiantys diskutuotinas ir provuokajančias problemas. Įvaikinimas, neištikimybė, rasizmas, lyties stereotipai ir t.t. Ir ne veltui Chamberlain pasirinko šitokį daržą: iki kol tapo rašytoja, ji dirbo psichoterapeute, tad patirites su skirtingais žmonėmis ir įvairiausiomis gyvenimiškomis situacijomis ji tikrai turi. Panašiai, mano galva, kiek stipriau, rašo Jodi Picoult, o jos knygas tikrai žino daugelis. Skaityti daugiau...

Jau senokai ši knyga gulėjo mano lentynoje, bet laikas skaitymui pribrendo tik dabar. Dažnai apie knygos nuotaiką galiu spręsti iš viršelio – dauguma atvejų leidyklos pasistengia juos sukurti kuo taiklesnius. Bet šis viršelis ir po juo besislepiantis turinys man buvo tikra staigmena. Ir iš pavadinimo, ir iš melsvų tonų, jausmingos nuotraukos spėjau, kad laukia mane pravirkdyti pasikėsinsiąs kūrinys. Anaiptol! Skaitydama vietomis net balsu juokiausi! Skaityti daugiau...

Gillian Flynn yra autorė, kuri dar nesuklydo. Kiekvienas jos trileris mane pribloškia, nokautuoja ir palieka be žado. Jos neįtikėtinai talentingos minčių ir psichologijos raizgalynės pakerėjo nuo pirmojo jos romano (beje, užkariavusio ir visą pasaulį) – „Dingusi“. Tad Gillian žodžiai ant šios knygos viršelio buvo pirmasis dalykas patraukęs mano akį. Na, jei jau ši autorė rekomenduoja – nepraleisiu knygos pro akis. Ir nepraleidau. Ilgokai pralaukus bibliotekos rezervacijų eilėje, knyga pagaliau pasiekė mano rankas. Skaityti daugiau...

Nežinau, kaip jūs, bet kai aš pamatau knygas su gyvūnais ant viršelių, apie gyvūnus, pavadinime minimas gyvūnas – išsigąstu tos knygos. Nes esu jautri šioms temoms. Kaip ir daugelis žmonių dvikojų nelaimes kūrybiniuose dakykuose (knygose, filmuose, spektakliuose) sugebu toleruoti padoriai, bet, neduok Dieve, kas nors nuskriaudžia kokį gyvūną – ašarų kalnai, pergyvenimas ir aplinkinius juokinantys pasikūkčiojimai. Kai prieš daug metų mokykloje skaitėme liūdnuosius Biliūno kūrinius ir „Robotą ir plaštakę“, man visko buvo tiesiog per daug. Visus kartus išbėgau iš klasės apsipylusi ašaromis, nubėgdavau pas mamą (ji dirbo mokytoja kitoje klasėjė) ir slėpdavausi likusią dieną už spintos. Mane neįtikėtinai liūdino ir skaudino tie kūriniai. Tiek, kad ir dabar negalėčiau ramiu veidu jų net atsiminti. Bet dabar dalykai pasikeitė. Jau ne kartą ir pažįstamų mokytojų girdėjau, kad šiomis dienomis nei Brisius, nei kliudyta katytė jokių emocijų vaikuose neišprovokuoja…  Negana to, atsiranda ir tokių, kurie iš kūrinių ir liūdnos lemties veikėjų šaiposi, juokiasi. Paklausius tų pasakojimų, suprantu, jog visgi rinkčiausi, kad mano vaikas geriau reaguotų kaip aš, negu visai nereaguotų. Žiauru. Labai žiauru, kad empatija nyksta ir mažųjų nejaudina silpnesnieji. Tai ir nežinau, ar įspėti dėl šios knygos, skirtos jaunimui, ar ne. Man ji pasirodė skaudi ir žiauroka. Būdama vaikas, ašaras būčiau liejusi ir liejusi. Bet gal šiais laikais viskas jau nebe taip? Skaityti daugiau...

Vos paskaičius „Brodeko“ anotaciją, iškart buvau suintriguota. Knygoje bus liečiamos Antrojo pasaulinio karo, holokausto temos. Tiesa, įdomumas tas, kad nė vieno iš šių žodžių kaip „vokiečiai“ ar „žydai“ romane nėra. Viską nujauti ir suvoki pats. O šių temų aš savotiškai bijau. Žinot filmus „Pianistas“, „Gražus gyvenimas“ ar „Berniukas dryžuota pižama“? Nė vieno nesu mačiusi. Kodėl? Ogi todėl, kad kai man apie juos pasakodavo, ašaros upeliais tekėdavo. Tai kas būtų savom akim pamačius ir dar labiau viską išjautus? Savaites būčiau nemiegojusi, o mintys būtų ramybę pražudžiusios. Bet aš mačiau pusę „Šindlerio sąrašo“. Taip, tik pusę, nes mano ir taip jautri širdis nepakėlė tų siaubingų įvykių ir žiaurumo. Tikrai buvusio žiaurumo, o ne išgalvoto. Šiek tiek drebančia širdim kibau į „Brodeką“ ir jau su pirmaisiais puslapiais giliai pasinėriau į jautrią, tylią ir skausmingą Brodeko gyvenimo istoriją. Skaityti daugiau...

Jau kurį laiką „Aliso tinklas“ gulėjo ant mano spintelės ir laukė savo eilės. Nekilo man prie knygos ranka kažkodėl. Gal dėl to, kad tokio tipo viršeliai dažnai slepia saldžią, cukrinę istoriją, kurių dažnai privengiu. Tačiau atėjus metui rinktis ką skaityti, nusprendžiau bent anotaciją permest akim. O! Ji nežadėjo jokių „meilių seilių“. „Alisos tinklas“ – tikrais faktais paremta istorija apie drąsias, pirmo pasaulinio karo moteris šnipes. Skaityti daugiau...

Kai praėjo didžioji susidomėjimo ir garbinimo banga, pagaliau ir aš čiupau išgirtąją knygą. Perskaitė mamytė, perskaitė sesuo, atėjo ir mano akims metas. Nors aplink šmėžavo krūvos panegirikų istorijai, stengiausi atsiriboti nuo plevenančių nuomonių ir vertinti knygą tik pagal tai, ką perskaitysiu ir išjausiu pati. Na, ir vertinti „Aušvico tatuiruotoją“ kaip knygą, man atrodo, nesąžininga. Skaičiau ją kaip tikrą istoriją, tikrus išgyvenimus, gyvenimus, o literatūrinę pusę leidau sau kiek pamiršti. Skaityti daugiau...

Tai tokia mažutė, plonutė knygutė, kad iš jos tikėjausi tokio melancholiško, gyvenimiškom citatom nusėto ir išminties perlais padabinto teksto, kokius ne visada mėgstu. Labai retai tie koncentruoti trumpi ir ala pamokantys bei įkvepiantys tekstai mane pamoko ar įkvepia. O kaip jau įprasta – jie visi būna panašaus leidimo kaip ši knyga. Bet kažkaip susigundžiau „paragauti“ šito leidinio, su mintim, kad jei iš pirmų skyrių nepatiks, atsisveikinsiu be gailesčio. Skaityti daugiau...

Jau seniai ši knyga mane viliojo. Istorijos aprašymu labiausiai. Pastaraisiais metais stipriai išsigrynino naujas detektyvo subžanras. Savo pavadinimo jis dar neturi, o gal ir niekad neturės, tačiau kalba jis apie keistas šeimas. Šeimas, kupinas paslapčių, susitarimų, dviveidystės, sutuoktinių problemų ir nutylėjimų. Šitą subžanrą pagimdė „Dingusi“ ir įkvėpė tokias puikias knygas kaip „Anapus uždarų durų“, „Mergina traukinyje“, „Palūžusi“ ar „Į tamsiausią kampą“. Tai knygos, be išimties, turinčios staigų siužeto posūkį (angl. „plot twist“) ir ryškius charakterius. Viso to tikėjausi ir iš „Santuokos pakto“. Skaityti daugiau...

Ši knyga mano lentynoje gulėjo tikrai ilgai.  Nežinau, kodėl vis neprisiruošdavau jos skaityti. Retai kada taip imu ir užsimanau romano apie visokias prarastas meiles, svetimus kraštus ir praeities skaudulius. Kažkodėl maniau, kad ši knyga būtent visų šių reikalų kratinys ir bus. Buvo. Tačiau tikrai ne tas, kuris vertė mane akis vartyti. Istorija susiskaitė visai smagiai, o ir banalybių buvo stebėtinai mažai. Skaityti daugiau...