Autorius: Knygų

Neskaitau aš tokio žanro knygų daug, bet kartas nuo karto vis mėgstu pasinerti į politikos, istorijos ar mokslo temas. Pavargstu ir nuo išgalvotų istorijų – norisi tos realybės ir žinių, kurių tokiose knygose tikrai nestinga. Kad ir pernai visų dėmesį pasiglemžusios Harari knygos – tokios įdomios, tokios kietos, kad perskaičiau kaip puikiausius romanus. Su tokiu pat džiugesiu ir įkarščiu, turiu galvoje. Tiek žinios, tiek jų pateikimas buvo beprotiškai geri ir džiaugiuosi, kad pasaulis šitas knygas priėmė išskėstomis rankomis. Tačiau labiausiai man jos patiko ne išvardintais dalykais, o autoriaus drąsa įterpti savo požiūrį, savo nuomonę, savo išvadas ir kartais net labai aštrius asmeniškus pasakymus nebandant įtikti nei skaitytojui, nei kitokiu pažiūrų žmogui. Sausi faktai, kad ir kokie įdomūs, lieka plokščia informacija. O štai provokuojama gyva diskusija ir asmeniškumai tokias knygas paverčia kvėpuojančiomis. Ir ne vien Harari taip rašo – pastaruoju metu teko net keletą tokių skaityti ir visose džiūgaudavau radusi ta autoriaus trigrašį. „Fašizmo“ anotacija irgi žadėjo, jog knyga bus asmeniška, tai nekantriai to ir laukiau. Tačiau negavau. Skaityti daugiau...

„Berniukas nuryja visatą“ – įdomiausiai išgirta knyga šiais metais. Kaip gali neintriguoti tokie žodžiai kaip „būsima klasika“, „vienintelė tiek apdovanojimų susižėrusi knyga Australijoje“, „debiutinis, autobiografinis romanas“. Pastarieji žodžiai, tikriausiai, labiausiai mano akį patraukė. Kaip debiutinis ir dar autobiografinis romanas galėjo tokia sensacija tapti? Ką tas autorius išgyveno? Kodėl rašo tik dabar? Kas jo per likimas? Už eilinius išgyvenimus niekas tokių liaupsių nedalina. Labai labai sudomino mane ši knyga, o ir pavadinimas toks hmm… nieko per daug neišduodantis, tai nieko nelaukiau, vos gavusi egzempliorių į rankas, ėmiau ir perskaičiau. Skaityti daugiau...

Šios knygos ilgai laukiau bibliotekos eilėje. Ir nors teko skaityti, kad Karmos tekstai itin liūdni ir virkdantys, šio romano tema man buvo labai artima, tad be baimės stovėjau eilėje ir tikėjausi kuo greičiau gauti savo knygą. Kokia knygos tema? Sudėtingas vaikelio laukimas, sudėtingas pastojimas, nusivylimas ir bandymas neprarsti pačios savęs. Savo pėdom šituos kelius myniau, tad maniau, kad tiesiog negaliu praleisti šios knygos. Tiek iš smalsumo, ar rasiu puslapiuose savų emocijų, tiek iš savotiško džiaugsmo, kad apie tai rašo populiariųjų tekstų autoriai. Skaityti daugiau...

Tai pirmoji mano pažintis su Kristinos Gudonytės kūryba, tačiau vos pasidalinau su skaitytojais, jog gavau šią knygą, mane užplūdo žinutės su klausimu „Kodėl tik dabar??“. Nežinau, kaip pražiopsojau jos knygas paauglystėje, tačiau perskaičiusi šią, galiu pasakyti, kad dėl to tikrai labai gaila. Atvirai sakant, nesitikėjau, jog knyga man patiks, bet net būdama toli gražu ne paauglė – mėgavausi ir džiaugiausi neperspaustu, neužtamsintu ir aktualiu jaunimui tekstu. Tačiau kuo nesistebiu, tai visais apdovanojimais, skirtais rašytojai ir jai siunčiama ir aiškiai rodoma skaitytojų meile. Skaityti daugiau...

Dabar beprotiškai lengva pasklysti tarp daugybės leidžiamų detektyvų. Vieni mėgsta kriminalinius pavojus, kiti – psichologines pinkles, treti – ištikimi politiniams nusiklatimams arba klasikiniams detektyvams. O tie, kurie jų perskaitė jau galybes, išvis sunkiai atras ką nors originalaus. Nors psichologinio trilerio „Svetimi namai“ aprašymas žada pavojus, įtampą ir netikėtumus, aš sakyčiau, jog tai knyga, skirta tiems, kas daug tokių knygų neskaito ar tik pradeda pažintį su žanru. Skaityti daugiau...

Dar dabar pamenu kaip įsigijau pirmą „Jaunųjų savižudžių“ leidimą. Vaikščiojau „Maximoje“ ir rinkausi produktus meduoliui kepti. Na, ir negalėjau praeiti pro krepšį suverstų „nuolaidinių“ knygų. Būtent šis romanas patraukė akį. Pavadinimu. Jį buvau girdėjusi, tačiau nei filmo buvau mačiusi, nei kūrinio skaičiusi. Pažiūrėjau į kainą – 5 litai. Neblogai, galvoju. Parsinešiau, pradėjau skaityti ir meduolį kepiau tik po kelių dienų. Negalėjau atsitraukti nuo knygos magijos. Ir dabar, visai neseniai, buvau nusprendusi antrą kartą knygą skaityti. Ir mano bei leidyklos „Sofoklis“ mintys netikėtai sutapo – jie knygą perleido mano mylimiausioje knygų serijoje ir padovanojo! Vėl mečiau visus darbus ir pasinėriau į nejaukiai jaukią knygą. Skaityti daugiau...

Mario Vargas Llosa – Nobelio premijos laureatas, tad savaime suprantama, jog vien jo vardas ant knygos viršelio intriguoja. Už banalius dalykus niekas tokių apdovanojimų nedalina. Domino ne tik autorius, bet ir vienas už kitą aštresnės siužeto linijos: dviejų moterų meilė, žurnalistų paskalos bei juodi darbeliai, detektyvas ir šaržuotas vaizdas į Limos politiką. Kiekvienas iš šių aspektų buvo toks vaizdus, taip taikliai sukurtas, kad iš visko galėjo išeiti net kelios atskiros geros knygos. Skaityti daugiau...

Visiškai netikėtas pasiėmimas bibliotekoje. Taip pavadinčiau šios knygos atsiradimą ant mano naktinio stalelio. Ant ir taip aukštos knygų krūvos nugulė dar vienas kūrinys. Pasiėmiau dėl to, jog nugirdau dviejų moteriškių pokalbį apie knygą. Abi liaupsino „Arčerį“ ir viena kitai liejo jausmus, kiek emocijų joms sukėlė ši meilės istorija. Pagalvojau – tiesiog puiku. Seniai neskaičiau karšto meilės romano. Paskutinis skaitytas buvo „Baltų lankų“ „Pavojingi ryšiai“. Jis man patiko, tad pasitikėdama leidykla, priglobiau „Arčerį“ po savo sparneliu. Skaityti daugiau...

Fitzgeraldas – viena iš mano didžiųjų literatūrinių meilių. Jis, Hemingvėjus, Zelda – kūrėjai, apie kuriuos noriu žinoti viską, tie, kurių kūrinius noriu skaityti ne po vieną ir ne po du kartus. Įspūdingos biografijos, įspūdingi gyvenimai, karjeros ir knygos. Turiu jų daug, bet vis taupau ateičiai – juk daugiau jie nieko ir nebeparašys. Meilė Fitzgeraldui gimė ne nuo „Didžiojo Getsbio“, kaip dauguma galėjote pagalvoti. Patiko ir ši, tačiau didžiausią įspūdį visgi paliko „Švelni naktis“. O, kaip aš mėgavausi šiuo kūriniu! Dar dabar pamenu visus skaitant išgyventus jausmus ir emocijas. Vis noriu griebtis jos antrą kartą, bet vis susilaikau. O kai gavau „Keistą Bendžamino Batono istoriją“ net dvejoti nereikėjo – čiupau ir perskaičiau iškart, kaip šimtą metų deserto nemačiusi moteriškė sušveistų pyragaitį. Skaityti daugiau...

Kas mano apžvalgas skaito ilgėliau, tikrai žino – trileriai yra mano arkliukas. Tikriausiai nė vieno po Lietuvos spaudos padange pasirodančio nepraleidžiu, perskaitau ir išnarstau po kaulelį. Ir per tiek metų dirbant su knygom pastebiu, jog mane vis sunkiau nustebinti. Vis nuspėju (net nebandydama spėlioti!) kokias svarbias detales ir didžioji istorijos kulminacija man nebūna didžiuoju sprogimu. Tačiau tik pagal pabaigas knygų jau seniai nevertinu. Mano svarbaiusias kriterijus – skaitant patiriamas malonumas. Net jei nuspėju žudiką, tačiau knygą skaičiau įsitvėrusi į viršelį, mintimis atsidavusi tik istorijai, kuri atitraukė mane nuo dienos darbų –  knygą vertinsiu gerai. Šis trileris man toks ir buvo. Gerai susuktas, o svarbiausia – net neskaitydama knygos, galvojau apie jos veikėjus. Skaityti daugiau...