Autorius: Knygų

Pernai metais Ahnhem ir jo „Beveidės aukos“ buvo visiškas mano atradimas. Detektyvas toks geras ir taip kokybiškai, apgalvotai ir talentingai parašytas, kad paliko mane be žado. Aš skaitau krūvas trilerių ir krūvas detektyvų, tad mane nustebinti tikrai sunku. Palyginti turiu su kuo, dažnai prie leidinių priakabiauju, sakydama, kad tą jau skaičiau, tas atsikartoja, tą nuspėjau… O čia – skaičiau be žado, be atsitraukimo ir be noro užbaigti.  Kai pamačiau, kad „Baltos lankos“ leis antrą rašytojo knygą – spygavau iš laimės. O kai pamačiau, kad jis dar ir į mugę atvyksta – meldžiausi, kad tomis dienomis turėčiau sveikatėlės iki šventės nukakti. Skaityti daugiau...

Antrasis pasaulinis karas, genocidas, holokaustas, Aušvicas, Birkenau – temos ir skauduliai, kurie vis dar labiausiai jaudina pasaulį. Ir nemanau, kad tai kada nors pasikeis. Juk tai kol kas  baisiausias pasaulio įvykis, tragiškiausias ir žiauriausias susidorojimas žmonijos istorijoje iki šiol. Nenuostabu, kad net praėjus tiek metų rašytojus ši tragedija vis dar įkvepia, išgyvenusiųjų prisiminimai vis dar graudina, liudijimai ir dokumentika sukrečia iki sielos gelmių. O šiais metais Lietuvos knygų leidybos padangėje kaip niekad daug romanų šia tema pasipylė. Ir tikriausiai didžiausią atgarsį sukėlė Heather Morris „Aušvico tatuiruotojas“. Mano galva, žmones labiausiai traukė tai, jog rašytoja atpasakoja jai pasakotą tikrą istoriją, o tokios visada randa vietos skaitytojų širdyse. Na, o „Galutinė stotis – Aušvicas“ – tuo klausimu dar ypatingesnė knyga. Ji – vienintelė nuo pradžios iki galo parašyta būtent Aušvice, būtent duotuoju laiku kenčiant ir patiriant viską, apie ką net kalbėti skauda. Skaityti daugiau...

Neabejotinai, karas yra siaubingas dalykas. Tiek beprasmių mirčių, tiek nereikalingo skausmo, tiek iššaudytų ir susprogdintų gyvenimų. O dėl ko? Valdžios? Galios? Teritorijos? Žodžiu – dėl nieko. O Antrasis pasaulinis karas žiaurumu nurungtų bet kurį kitą dėl sąmoningo tautos naikinimo. Juk atrodo nesuvokiama tiesiog pasirinkti tautą, nuspręsti, kad ji šiam pasauliui netinkama ir engti kiekvieną jos žmogų. Nesuvokiama – nuspręsti, kam lemta gyventi, o kam ne, ar ne? Atrodo, žydų genocidas iškart po karo turėjo būti pamoka. Ir buvo. Didžiajai pasaulio daliai. O Šiaurės Karolinoje net ir po karo, Eugenikos programos dėka, taip buvo sprendžiami žmonių likimai. Būtent po Antrojo pasaulinio karo ši – priverstinės sterilizacijos – programa dar labiau išbujojo. Eugenikos programos tikslas buvo sukurti tobulą visuomenę atsijojant „netinkamus“ žmones. Šiaurės Karolinoje vaikai būdavo sterilizuojami jau nuo 10 metų už prasižengimus mokykloje, blogus pažymius, nesutarimus su mokytojais ar socialinėmis darbuotojomis. Sterilizuodavo tiek nusikaltėlius, tiek… per menko intelekto ar nepasiturinčius gyventojus. Ir žinoma – juodukus. Eugenikos programa valstijoje veikė trejus metus, per kuriuos buvo sterilizuota apie 8000 žmonių. Valstybės mastu – 100 000 žmonių. Skaityti daugiau...

„Vegetarę“ perskaityti norėjau labai seniai, tačiau knyga niekaip nepakliūdavo man į rankas. Jau žinote, kaip mėgstu gražius viršelius, o pamačiusi šį, visai galvą pamečiau. Iš pradžių neatsidžiaugiau gėlėmis, spalvų grožiu, o akyliau įsižiūrėjusi, sustingau. Tarp lelijų žiedų pamačiau įsipynusį liežuvį, pasislėpusį žalios mėsos gabalą, šautuvą, žmogaus pirštus… Vaizdas toks groteskiškas, toks šokiruojantis, toks bjauriai gražus, kad skaitymo metu nuolat jį tyrinėjau, net liesdavau atsargiai – kaip kokį meno kūrinį. Pati knyga ne ką mažiau šokiruojanti, atstumianti, nuostabi, gąsdinanti ir turinti tiek gelmės, kiek jokioje kitoje knygoje, skaitytoje šiemet, neradau. Matot, kiek vienas kitam prieštaraujančių būdvardžių apie „Vegetarę“ pasakiau? Bet knyga būtent tokia! Skaitant ją, manęs neapleido nemalonūs jausmai: tarsi psichodeliniame košmare plaukiočiau, o kartu mėgavausi kiekvienu puslapiu. Skaityti daugiau...

Ūžia dabar Černobylio banga… Visi nori viską žinoti, domėtis, keliauti, patirti. Tam paspirtį davė ir HBO serialas (nemačiau jo) ir labai laiku perleista Aleksijevič knyga „Černobylio malda“. O ją aš skaičiau prieš krūvą metų, kai viso šito širšalo dar nebuvo. Bet net tada (tuo metu dirbau knygyne) ją greit nušlavė nuo lentynų. Ir pirko tikrai ne serialų prisižiūrėję veikėjai, o solidūs žmonės, su kuriais visad padiskutuodavom ir apie kitas Aleksijevič ciklo knygas. Skaičiau jas keturias, tačiau toji apie Černobylį paveikė labiausiai. Kitos liečia karo temą, o karas, kaip žinia, yra žmonių planuotas, vykdomas, tęsiamas ir kartais visai nuspėjamas, jaučiamas. Černobylio nelaimė buvo netikėta, neįtikėtinai žiauri, nesuvaldoma, o daugybė žmonių buvo tiesiog apgauti, jiems buvo šlykščiai primeluota ir tai, greičiausiai, skaudino labiausiai. Nors „Černobylio maldą“ skaičiau prieš n metų, iki dabar atsimenu ir visą tekstą, ir tamsią emociją, užsilikusią sieloje – tai viena paveikiausiaų mano skaitytų knygų ir nežinau, ar drįsčiau leistis į tą kelionę antrą kartą. Bet ne apie ją čia atėjau pašnekėti, o apie naujausią Černobylio temą liečiančią knygą. Ir nors bijojau, kad su ja buvo šokta „ant bangos“, bandyta spėt į populiarumo traukinį – viskas čia visai ne taip. Skaityti daugiau...

Pernai metais skaityta knyga „Anapus žodžių“ vienareikšmiškai yra viena geriausių mano kada skaitytų knygų. Būdama tokia gyvūnų mylėtoja, nesitvėriau kailyje gavusi galimybę nors trumpam įlįsti į jų smegenis. Per autoriaus darbą, ilgus tyrimus ir stebėjimus pažvelgiau į nuostabų gyvūnijos pasaulį ir likau dar labiau juo pakerėta nei buvau iki tol. Tad nenuostabu, jog pamačiusi dar vieną panašaus tipo knygą, šokinėjau iš laimės. Ir dar viršelis toks smagus! Tik perspėsiu iškart – pirmosios autoriaus knygos „Paslaptingas medžių gyvenimas“ nesu skaičiusi, tad palyginti negalėsiu. Tačiau, jei kas iš jūsų skaitėt, labai lauksiu nuomonės! Skaityti daugiau...

Aš net nežinau, nuo ko pradėti šią apžvalgą. Apie knygas, kurios tave pakeitė, suformavo, paveikė, įkvėpė, kalbėti yra sunkiausia. O jei tai įvyko vaikystėje ir tu supranti, kad šių knygų dėka esi toks, koks esi, kalbėti be emocijų išvis neįmanoma. „Anė iš Žaliastogių“ – būtent ta knyga. Tiksliau, viena iš tos mažos krūvelės knygų, prie kurių esu prisirišusi ir amžiams jų autorėms dėkinga. Astrida Lindgren, J.K. Rowling, Lucy Alcott, Tove Janson, Sven Nordqvist – mano vaikystės dievai ir herojų tėvai. Jokia čia paslaptis, kad nuo mažų dienų buvau visiškas knygų vaikas, bet šių knygų personažų dėka tapau šiek tiek geresniu žmogumi. O Anės Šerli dėka išmokau svajoti be baimės, džiaugtis savo strazdanomis ir tikėti fėjomis bei stebuklais. Skaityti daugiau...

Kad esu gražių viršelių vergė, žino visi. Gal dėl to, kad šitaip myliu knygas, mane visad aplanko džiaugsmas, kai leidėjai pasivargina ir įvelka pasakojimus į gražiausius, apgalvotus, išdiskutuotus ir meniškus rūbus. Toks man pasirodė šis viršelis: paprastas, bet ne prastas, jaukus (jo tekstūra grublėta) ir iškart gali pasakyti, apie kokią šalį vyks kalba. Patinka man tokie neperkrauti, bet taiklūs piešiniai. O ir pavadinimas intrigavo. Skambėjo kaip kokio mistinio filmo ar pasakojimo įvardijimas. Nieko nelaukusi kibau į knygą, mat baisiai knietėjo sužinoti, kas tą Stelą tiek kankino. Skaityti daugiau...

Taupysiu šitą knygą bent iki gruodžio, taupysiu šitą knygą bent iki gruodžio, taupysiu šitą knygą bent iki gruodžio… Kartojau sau, įtikinėjau save, bet, va, lapkričio vidurys ir aš sėdžiu perskaičius, apsikabinus ir iš džiaugsmo jau apverkus šitą leidinį. Prieš pradedant gilesnį pasikapstymą apžvalgoje, labai trumpai pasakysiu – tai yra ta knyga, kurią nedvejodami galite dovanoti savo vaikams ir žinoti, jog įteikėte jiems daugiau nei puslapių rinkinį. Įteikėte jautrumo, prasmės, minčių, gėrio sėklų ir užkėlėte kartelę jų ateities skaitiniams. Tai nuostabi, jaudinanti istorija, kuri ne tik palies iki širdies gelmių, bet ir taps jūsų kasmetine kalėdine tradicija. Skaityti daugiau...

Knyga apie Indiją? Greit man ją duokit! Neatsispiriu aš tam spalvotam indiškam žavesiui, nors tu ką. Vos tik pasirodo nauja knyga apie šią šalį, nenusiraminu, kol ji nepapuola į mano rankas. Dėkui „Tyto alba“ leidyklai, „Šeimos reikalai“ mano lentynoje atsirado greitai, o dar greičiau iš mano lentynos nukrito man į glėbį. Kai skaičiau pirmą Rohinton Mistry romaną „Trapi pusiausvyra“, mėgavausi kiekvienu puslapiu. Jautrumo, liūdesio, šalies grožio, išskirtinumo, tradicijų, intrigos – visko ten atseikėta negailint. Knygų mylėtojai mane tikrai supras – žinot tokį nekantraujantį jaudulį, net širdį virpinantį, kuomet rankose laikai TIKRAI gerą knygą?? Tai laikant „Šeimos reikalus“, oi, kaip jis mane purtė! Skaityti daugiau...