Autorius: Knygų

„Motinų sekmadienio“ labai laukiau pasirodant. Vien viršelį pamačius žinojau, jog čia bus viena tų trumpų, tačiau giliai smingančių istorijų. Nuojauta neprašovė pro šalį. Gavusi knygą, net laikiau ją taip atsargiai, tarsi krištolinę. Kažkokia aura nuo istorijos sklido, kuria pasimėgavau skaitydama romaną. Skaityti daugiau...

Knyga, kurią vienareikšmiškai perskaityti turėjau. Gan greitai pavyko ją gauti bibliotekoje, tad ilgai nelaukus ėmiau skaityti. Kodėl taip troškau jos? Ogi dėl autorės vaidmens mano vaikystėje. Tikiu, jog būriai vaikų užaugo mylėdami jos knygas ir neeilinius, kartais juokingus, kartais jautrius pasakojimus. Tarp Astridos knygų eilučių gerumas, šiluma, meilė vaikams ir gyvenimui trykšte trykšta. Ir jei jau mažas vaikas, per daug apie tekstus, literatūrą ir gelmes nesuvokdamas tai supranta – autorė tikrai talentinga. O Lindgren talentu niekad neabejojau. Ir dabar, jau suaugusi, su tokiu pat malonumu klajoju su Rasmusu, juokiuosi iš Emilio, daikteliauju su Pepe Ilgakojine ar svečiuojuosi Padaužų kaime. Skaityti daugiau...

„Džiaugsmo knygą“ spirgėjau perskaityti iki Jo šventenybės vizito Lietuvoje. Prieš mėnesį rezervavau ją bibliotekoje, bet eilė kaip neatėjo, taip neatėjo. Vyras pavargo klausyti mano zyzimo ir galų gale man padovanojo šitą knygą. Galvojau, oi kaip dabar kibsiu į ją – vienu prisėdimu perskaitysiu ir visa apsišvietusi klausysiuosi Dalai Lamos paskaitos. Pradėjau skaityti ir… ir mano užsispyrimas bei noras kuo greičiau leidinį įveikti kaip mat išgaravo. Nuo pirmų puslapių, įžangos supratau, kad „Džiaugsmo knygą“ skaitysiu itin lėtai. Jei reikės, jei norėsis, pastraipas ir skyrius skaitysiu du kartus, tris kartus. Kol visas knygos gėris nusės tiesiai į sielą. Taip ir dariau. Ir, o Dievai – tai viena nuostabiausių mano skaitytų knygų. Manasis egzempliorius visas subraukytas pieštuku, prižymėtas kilusių minčių, puslapiai papuošti šauktukais ir širdelėmis. Dar niekada jokia kita knyga mano lentynoje taip neatrodė. Skaityti daugiau...

Tikriausiai daugiau kontraversiškų komentarų nei ši knyga, jokia kita nėra gavusi. Vos vienas kitas žmogus išsako tą „vidutinišką“ nuomonę – ai, nežinau, visai nieko tokia. Dažniausiai „pienas ir medus“ būna apdalintas – „žiauriai patiko, nerealu!“ arba „Visiškas absurdas“ tipo komentarais. Arba juoda arba balta. Arba myli arba nekenčia. Dėl tų komentarų man ir knietėjo savo akis pamerkti į taip prieštaringai vertinamą Rupi poeziją. Už pastarąjį žodį dabar mane smerkia visi, kam Rupi kūryba pasirodė nieko verta. „Čia jokia poezija“, „Tu ką, normalių eilių neskaičius?“, „Kiekviena įskaudinta pana, tokią POEZIJĄ užsimerkus sudėliotų“. Tai kodėl nesudėliojo? Kodėl tas „bet kas galėtų taip parašyt“ neparašė? Kodėl jų kūryba dabar nekaraliauja viso pasaulio topuose? Užmušk netikiu, kad bet kas taip parašytų, taip sukurtų, taip išlietų širdį per kelias eilutes. Tikrai tikrai ne. Skaityti daugiau...

Gavusi knygą kelis kartus skaičiau anotaciją ir negalėjau patikėti žodžiais, jog romanas paremtas tikrais įvykiais. Kaip taip galėjo būti? Kodėl visi užmerkė akis prieš tokį siaubą. Organizuotas tinklas grobia neturtingųjų vaikus ir pardavinėja juos turčiams? Pripažinkit, skaudu, sunku, bet intriguoja. Istorija paremta vienu skandalingiausių JAV istorinių įvykių, kuomet įvaikinimo organizacijos direktorė Džordžija Tan, pasitelkusi teisėjų, medikų, kitų valstybinių insitucijų pagalba sėkmingai vogdavo nepasiturinčiųjų vaikus, apgyvendindavo savo vaikų namuose ir laikydavo nežmoniškomis sąlygomis, kol juos parduodavo. Skaityti daugiau...

Vaikučių dar neturiu, tačiau mano lentynose knygų jiems apstu. Ir pati jas mėgstu skaityti ir kaupiu savotišką bibliotekėlę ateičiai. Ir jei manęs paklaustų kokias knygas ten dedu, trumpiausias mano atsakymas būtų – visas „Garnelio“ leidyklos knygas vaikams. Žinoma, visų dar neturiu, tačiau kolekciją vis papildau. „Garnelis“ leidžia tas knygas, kurias pati skaičiau vaikystėje. Tas knygas, dėl kurių mano meilė literatūrai vis augo ir taip išbujojo. Tai Astridos Lindgren, Roal Dahl, P.L.Travers, Tove Jansson, A.A.Milne knygos. Jų knygos, visos iki vienos, kupinos gėrio, šilumos, tikrųjų vertybių, džiaugsmo. Visko, ką norėčiau savo vaikams perduoti puslapiais. Naujausias mano kolekcijos papildymas – „Rasmusas Klajūnas“. Man užtenka vien šios autorės pavardę ant viršelio pamatyti, kad visos dvejonės „ar patiks“ išnyktų. Skaityti daugiau...

Ir suūžė visas internetas dėl „Apšviestosios“. Net knygų mugėje šitą pavadinimą vis girdėjau tariant žmones. Knygos originalus pavadinimas yra „Educated“, tad iškart šių dviejų knygų mintyse nesurišau. Matydavau užsienio elektroniniuose knygynuose, kad ta „Educated“ vis giriama, vis visokiausių laukiamiausių, perkamiausių sąrašuose šmėžuoja. Kai „Apšviestoji“ pasiekė mano rankas susivokiau, kad čia TA knyga ir tikėdamasi viso ko geriausio pasiėmiau ją su savimi trumpoms atostogoms į Palangą. Skaityti daugiau...

Jūs pažiūrėkit į šitą viršelį. Kažkas tokio. Prieš pradėdama skaityti aš tiesiog sėdėjau ir tyrinėjau ši meno kūrinį. Kitaip ir nepavadinsi. Braukiau pirštu pagal slibino kontūrą ir ieškojau detalių pasislėpusių rašto nėriniuose. Kokia pagarba leidykloms savo knygas velkančioms į tokius gražius aprėdus. Nuostabu. Ir taip, dar kartą pasikartosiu – viršelis yra labai svarbi ir rimta knygos detalė, galinti greičiausiai papirkti skaitytoją. Na, bet ne apie gražius piešinius čia reikia kalbėti, o apie taip intriguojantį „Esekso slibiną“. Tikriausiai perskaitę pavadinimą tikitės kažko mistiško, magiško, paslaptingo ir apibarstyto fantatsikos dulkėmis? Nieko tokio čia nėra. Tai išraiškinga, turtinga, „dikensiška“ ir ne lengva knyga apie XIX amžiaus pabaigos aktualijas ir problemas, kurios centre iš laikmečio rėmų išlipusi našlė Kora. Skaityti daugiau...

Eleonora aplink mano būsimus skaitinius sklandė kaip koks mitas ar legenda. Vis kažkur nugirsdavau apie šios knygos, o dar daugiau, apie pagrindinės veikėjos unikalumą. Daugybė žmonių jau žavėjosi istorija, internete plaukiojo krūvos gerų apžvalgų su stipria rekomendacija kuo greičiau griebtis romano ir prisijungti prie minios apžavėtųjų. Ir valio! Panelė Olifant pakliuvo į mano rankas ir taip greit neištrūko – puoliau iškart pažindintis su garsiai apkalbėta mergina. Skaityti daugiau...

Pamačiau, įsimylėjau, užsinorėjau. Jūs pažiūrėkit, koks viršelis! Iš esmės toks paprastas, bet kartu koks šiuolaikiškas, žavingas ir daug kalbantis. Pasidalinau viršelio nuotrauka savo Instagram paskyroje @knygu_dama ir kaip niekad daug žinučių su pagyromis jam priplūdo. Puikiai padirbėta, „Sofokli“! Tačiau ir pati istorija yra kitokia. Man dar neteko skaityti knygos, kurioje būtų paliestas Izraelio ir Palestinos konfliktas, ir dar per dviejų jaunuolių meilės prizmę. Apie konfliktą žinojau, tačiau labai smagu, jog romanas privertė mane dar labau įsigilinti, ieškoti papildomos informacijos, skaityti. Nemoku kitaip skaityti knygos – jei ji liečia kokią opią ar man mažiau žinomą temą, visada gilinuosi, ieškau, nagrinėju. Norisi kiekvieną knygą suprasti kuo labiau. Pasiimti viską, ką autorius per puslapius man padovanoti norėjo. Skaityti daugiau...