Autorius: Knygų

Tokia storulė, galvojau! Visa didelė, ir su visais 584 puslapiais! Paėmiau ją skaityti penktadienį, tikėdamasi, kad per savaitgalį įveiksiu. Ėmė ir atsitiko taip, kad šeštadienio rytą knygą buvo baigta. Ir skaitėsi tikrai įdomiai, ir šriftas didelis, ir lapai stori – kartais taip apgauna tas nugarėlės storis. Labiausiai knyga mane sugundė anotacija, mat ji skelbė, jog pasakojimas glaudžiai siesis su menu. Tačiau lemiamas faktorius buvo tas, jog autorė pati su juo dirba! Ji ne tik apdovanota Britų Imperijos ordinu už nuoplenus menui, bet ir dirbo dailės ir literatūros dėstytoja. Visada smagiausia skaityti, kai jauti, jog autorius informaciją knygai ne rinko, o ja gyvena. Skaityti daugiau...

Parodykit ant knygos užrašą „paremta tikrais faktais“ ir jau turėsit mano dėmesį. Labai mėgstu tikrus išgyvenimus, pasakojimus ir visokius liudijimus. Puikiai suprantu, kad toks užrašas nebūtinai garantuoja visišką realių įvykių atsikartojimą – galbūt ten tik lašiukas tikrovės gali būti. Tačiau noriu tikėti, kad rašytojai nežaidžia skaitytojų troškuliu tikroms istorijoms, ir įdeda darbelio atkapstydamai praetyje likusius nuotykius, meiles ar prardimus. „Prarastoji žmona“ tuo ir patraukė meno dėmesį. Nežinau ar pastebėjote, bet šiais metais kaip grybai iš po lietaus į šviesą vis lenda Antro pasaulinio karo laikmečio romanai. Ar čia tik man į rankas knygos apie žydų tragediją papuola? Smagu, kad visi tie romanai apžvelgia kitokius įvykius ir kitokiais kampais. Skaityti daugiau...

Ko aš tikėjausi pamačiusi šitą knygą? Taip, aš iš tų skaitytojų, kurie net nenorom iškart susikuria apie knygą išankstinių iliuzijų, vien viršelį pamatę. Taigi, merginos veidas puošiantis viršelį (žmonių nuotraukos ant viršelių man itin  nepatinka), signalizavo apie saldų jausmų romaną, su šiek tiek dramos, ašaringų puslapių ir mergaitiškų juokelių. Sveika kartais tokius paskaityti, tai kibau visa atsipalaidavusi ir, galvojau, rožiniuose pūkuose kartu su romanu paskrajosiu. Bet kur tau, „Mano sesers paslaptys“ ne tokia jau saldi knyga, kokia pagalvojau ją esant. Skaityti daugiau...

Šitas viršelis. ŠITAS VIRŠELIS. Toks iš tų, kuriuos pamatai ir nebesvarbu apie ką knyga, bet paskaityti, ar bent rankose paturėti P R I V A L A I. Dėl to, gavusi tris „Baltų lankų“ naujienas ilgai net nesvarsčiau – čiupau „Naktį virš Tanžero“ ir pasinėriau į pasakojimą. Ne tik viršelis, bet ir sakinys ant jo intrigavo – „Hitchcocko filmo vertas siužetas“. Nagi, nagi, galvoju, ar visi lūkesčiai bus atpirkti, kažin. Oi, buvo! Visiškai mano stiliaus knyga. Skaityti daugiau...

Neslėpsiu – knygą pamilau iš viršelio. Įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, pamačius „Niksą“ knygyno vitrinoje. Jis pasirodė man kaip filmo plakatas – toks paprastas, tikslus, tačiau drąsus ir provokuojantis. O kas tas Niksas? Iškart toks klausimas kyla. Vėliau, pasiėmusi knygą skaityti pamačiau, kad dėl užmanymo apie filmą nelabai ir klydau. Teisės jam kurti jau nupirktos, ir kalbos sklinda, jog pagrindinę veikėją vaidins ne kas kitas, o talentingoji Meryl Streep. Visi iki vieno Meryl filmai man atrodo tobuli, tad jos skoniu renkantis vaidmenis patikėjau. Beje, šis debiutinis autoriaus kūrinys akimirksniu tapo sensacija. Apibertas vertingais apdovanojimais, verčiamas į daugybę kalbų ir vis minimas kaip geriausia metų knyga. O Nathan Hill jau lyginamas su John Irving ir Charles Dickens. „Niksas“ negali būti eilinė istorija. Ir nebuvo. Skaityti daugiau...

Perskaičius knygą sėdėjau, galvojau ir nerimavau. Neįsivaizdavau, kaip tokiai knygai parašysiu apžvalgą. Tai viena tokių knygų, kurias vertinti „patiko/nepatiko“ skalėje neįmanoma. Kaip gali vertinti tokią autobiografiją? Vertinti žmogaus gyvenimą. Gali analizuoti rašymo stilių, vertimą, viršelį, kitas leidimo subtilybes… Bet Marinos gyvenimo vertinti neįmanoma. Sunku patikėti beveik viskuo, ką perskaičiau, tačiau viskas lygiai taip pat tikra kaip pati Marina. Tai geriausia knyga, kurią teko šiemet skaityti. O kai manęs klausia, ar verta ją skaityti, jei nieko apie menininkę nežinai, atsakau – taip, taip ir dar kartą taip. Apie Mariną Abramovič pati beveik nieko nežinojau. Skaityti daugiau...

Dar viena paaugliška knyga į šių metų kolekciją. Viršelis ir pavadinimas iškart nurodo kas ir apie ką šioje knygoje. Suviliojo romanas mane šia tema ir kartu kėlė mažytę baimę, kad problemos liks užgoštos moralizavimais, kad „vaikai, nevartokit narkotikų, nes bus va taip“. Buvo smalsu ar autorei pavyks parašyti įdomų pasakojimą, apie įdomius palaužtus charakterius, be visų tų įkyrių pagrūmojimų pirštu. Mano galva, pavyko! Istorija nuo pirmų puslapių metė į Leksės Volkovos liūną ir labai natūraliai kapstė iki finišo tiesiosios. Skaityti daugiau...

Knausgardas tampa mano knygų mugės tradicija. Pernai, jos metu, leidykla man dovanojo pirmą biografijos ciklo dalį „Mano kova. Mirtis šeimoje“ ir kibau į ją iškart. Šį kartą istorija vėl pasikartojo ir mugės metu, literatūrinę draugiją man palaikė garsusis norvegų rašytojas. Jei pirmoje dalyje jis daug kalbėjo apie savo vaikystę, tėvus, antroji buvo dedikuota jo žmonai Lindai, jų pažinties ir bendro gyvenimo santuokoje istorijai. Tiesa, dabar jie jau išsiskyrę… Skaityti daugiau...

Ojojojoj… Nežinau nei kuo pradėti, nei kuo užbaigti. Tokia maža knyga, o tiek daug talpina, kad niekaip minčių nesusirenku. „Plak, širdie“ į rankas pakliuvo atsitiktinai, bet, matyt, ne veltui, nes iš klumpių išmušė su visu pajėgumu. Tai knyga apie motinystę, bet ne tokią, kokią įsivaizduojat patys. Tai istorija apie konkurenciją, pavydą, nemeilę vaikui ir vaiko knačias matant nuosavą motiną, bet negaunant net jos meilės trupinių. Apie vaiką, vadinantį motiną deive, gyvenantį – iš pažiūros – turtingoje ir laimingoje šeimoje, bet stokojantį mamos, kuri yra čia ir dabar, bet į dukrą net pažiūrėt nenori. Skaityti daugiau...

Labai ilgai atidėliojau šios knygos skaitymą, mat visuomet sąmoningai vengiu liūdnų knygų, filmų ir visko, kas gali blogai baigtis. Esu itin jautrus žmogus, ir dėl mane sujaudinusio dalyko galiu sriūbaut savaitę. Pavyzdys? Aš nesu mačiusi filmo apie Hačiko šuniuką, bet kai man apie jį PASAKOJO, aš raudojau. Savaitę. Ir tas pats buvo su filmais „Žalioji mylia“ ir „Šindlerio sąrašas“. Man apie juos tiesiog papasakojo, o aš priverkiau upes. Jau ir šis knygos pavadinimas, ir anotacija man visais varpais skambino, kad ruoščiau nosines. Prisiruošiau pagaliau ir su drebančia širdim ėmiausi romano. Skaityti daugiau...