Autorius: Knygų

Jokių abejonių nėra, kad jaunoji argentinietė Samanta Schweblin turi unikalią vaizduotę, absoliučiai kitokį pasaulio suvokimą, o  gal ir apskritai ji gyvena kažkokiame kitokiame, savo susikurtame pasaulyje, kur balta nėra balta, juoda nėra juoda. Kažkodėl man atrodo, kad jos net akys kitaip rodo. Kitaip nežinau, kaip ji sukuria tuos scenarijus, kuriais jau antrą kartą leidykla „Sofoklis“ leidžia pasimėgauti Lietuvos skaitytojams. Jos knygos nėra lengvos. Ir nepaskaitysi tu jų vien tam, kad atsipūstum nuo dienos darbų su įdomia istorija rankose. Bent jau man, Samantos knygoms reikia atskiro pasiruošimo, nepavargusios galvos, didelio susikaupimo ir atvirų  minčių. Nes nežinai ko tikėtis, bet kad kelionė nebus paprasta – tas jau aišku. Pernai skaityta „Prieraišumo laisvė“ paliko didžiulį įspūdį. Knyga mažutė, bet skaitosi lėtai (aišku, jei nori pilnai suvokti teksto gylį), reikalauja visiško tavo dėmesio, o užvertus ją, norisi iškart skaityti antrą kartą, vien tam, kad įsitikintum, ar tikrai viską supratai teisingai. „Pilna burna paukščių“ – labai keistų (o ko daugiau tikėtis reikėjo?) apsakymų rinkinys. Jei jau pavadinimas jus provokuoja, tai patikėkit manim, knygos vidus ne ką mažiau toks… Skaityti daugiau...

M.J. Arlidge man yra toks antro šanso autorius. Prieš keletą metų perskaitytas trileris „Eni beni“ – nesužavėjo. Visiškas „Pjūklo“ scenarijus, per daug dėmesio skirta tyrėjai Helenai, kuri tikrai nėra tiek įdomi ir verta tiek puslapių. Kad skaitysiu jo antrą knygą „Juoda širdis“ net nemaniau, iki kol pamiršau į darbą pasiimti savo skaitomąją, o per pietų pertrauką skaityt tai norėjosi. Kolega būtent ir skaitė tą detektyvą, tai pasiskolinau. Ir labai nustebau, nes jis buvo puikus. Nuo pradžios iki galo! Taip, Helena vis dar neįdomi, bet pats nusikaltimas, eiga, veiksmas – viskas buvo labai gerai. Tad gavus „Lėlės namą“ buvo itin smalsu, į kurią svarstyklių pusę ji nukreips visą reikalą. Ir… nenukreipė nė į vieną. Knyga ganėtinai vidutiniška man pasirodė. Skaityti daugiau...

Šiai knygai pasirodžius anglų kalba jau sakiau – privalau ją turėti. Privalau perskaityti. Pri va lau. Kodėl? Mat tai knyga, kuri neabejotinai taps true crime žanro legenda. Apie jį jau esu rašiusi gal prieš porą metų, tačiau jaučiu pareigą pasikartoti, mat vandens daug nutekėjo, o prie puslapio prisijungė daug naujų žmonių. Taigi. True crime knygos nėra detektyvai. Tai tikrų, garsių ir pasaulyje nuskambėjusių, jį šokiravusių nusikaltimų knygos. Bylų aprašymai, detalūs įrodymų, faktų rinkiniai, liudininkų parodymai, išsamūs nusikaltimų ir nusikaltėlio psichologinio portreto nagrinėjimai, skvarbus ir aštrus rašytojo žvilgsnis į nusikaltimus, kartais net policijai kelią nušviečiantis (tokia buvo „Išnyksiu tamsoje“ knyga). Tie kas mėgsta daug veiksmo, netikėtumų, dramų – didelio džiaugsmo čia neras. Tai lobis narplioti, kuistis, detales pastebėti, lėtai sekti tikrai sukrečiančių parodymų pėdsakais skaitytojams. Tokiose knygose būna daug nuotraukų, dokumentų nuorašų, žemėlapių, lentelių, apklausų, kurias gali studijuoti kaip kad studijavo bylą tyrę pareigūnai. Dievinu tokias knygas. Deja, Lietuvoje jos nėra labai populiarios… Kaip ir true crime TV laidos, kurias su didžiausiu užsidegimu žiūriu per „Netflix“. Viena iš priežasčių gal ta, kad daug kam tie užsienio serijiniai žudikai, nusikaltėliai atrodo tiesiog neaktualūs ar neįdomūs. O man jie beprotiškai įdomūs! Kaip veikia jų sąmonė, kas padarė įtaką tokiam pasirinktam keliui, kokiu būdu jie sugeba apmauti skvarbiausius kriminalistikos protus? O tokios informacijos tiek true crime laidose, tiek knygose nors vežimu vežk. Ir jos dažniausiai būna tokios įdomios, tokios supainiotos, tokios protu nesuvokiamos, kad pranoksta net kiečiausių detektyvų rašytojų vaizduotes. Tad pereikim prie konkrečios knygos. Skaityti daugiau...

Apie šitą knygą kalbant, tiesiog negaliu nekalbėti ir apie serialą, kurį pažiūrėjom, vos tik jis „Netflix“ atsirado. Serialas tuo pačiu pavadinimu, veikėjus matot ant knygos viršelio ir šitas serialas buvo vienas labiausiai įtraukusių, pavergusių, apžavėjusių ir prikausčiusių serialų. Kol kas yra tik vienas sezonas (mėnesio pabaigoje jau sulauksim antrojo), bet ir to vieno užteko, kad atiduočiau jam savo širdį ir garsiai rekomenduočiau visiems ir kiekvienam. Vaidyba – nereali, veiksmo – per akis, juodo humoro – o, taip!!! Pagrindinį aktorių parinkęs žmogus išvis turi gauti atskirą premiją, nes jo tiko viskas: ir balsas, ir veidas, ir charakteris, ir tokia keista aura, ir toks gražus, bet tamsiai bauginantis žvilgsnis. Ech… Koka geras serialas!!!  Tad ir knygos laukiau visa širdim! Juk pirma (užsienio kalba, aišku) atsirado šitas trileris, ir tik paskui virto „Netflix“ perlu. Pradėjau  skaityt knygą ir pabaigiau per dieną. Prieš kalbant apie įspūdžius, trumpai papasakosiu, kas ten per siužetas. Gal dar yra laimingųjų, nemačiusių ekranizacijos. Skaityti daugiau...

Su pirmąja šios serijos knyga „Skudurinė lėlė“ susidraugauti sekėsi sunkiai. Nors ji turėjo visus mano mėgstamus trilerio bruožus, pagrindinis tyrėjas Viljamas Fokas nesudomino, o tyrimas ir visa eiga atrodė per daug techniški. Visgi susigundžiau išmėginti antrą dalį „Korikas“. Kodėl? Ogi dėl „Skudurinės lėlės“ pabaigos, kuri, nepaisant nykoko turinio, buvo išties netikėta ir užminė gerą mįslę. Skaityti daugiau...

Tai antroji trilogojos apie Litonų šeimą dalis. Pirmojoje susipažinome su pagrindiniais istorijos veikėjais ir knygos epicentru – Selija Liton. Moterimi, pamynusia visuomenės normas, griežtas moterims taikomas tasykles, pamilusia netinkamą vyrą, tačiau už jo ištekėjusią ir pagimdžiusią jam vaikų. Visiems akis vartant paėmusią į rankas Litonų leidybos verslą, jį per karą išgelbėjusia ir neklausant piktų aplinkinių žodžių priglobusia skurdžiai besivertusios šeimos dukrą Bartę. Daugiau apie pirmą dalį nieko nepasakosiu, bet pasakysiu, kad man ji labai labai patiko ir mėgavausi visais kone 900 puslapių. Kas jos neskaitėt, bet susigundėt – praleiskit ir šią apžvalgą, mat nori nenori, kai kurios detalės gali išsprūsti. Skaityti daugiau...

Savo nuotaiką, emociją ir planus knyga puikiausiai transliuoja jau viršeliu. Tai ideali knyga šaltam žiemos vakarui, kuomet norisi susisukti į pledą, pasidaryti didelį puodą arbatos, prigesinti šviesas, užkurti židinį ir į rankas paimti šiltą, jaukią ir romantišką knygą. Ieškot tokios, tokiems vakarams? Pasirinkę „Tobulą dovaną“ niekaip neapsiriksite. Tai ta istorija, kurią skaityti gera, įdomu, o akims bėgant per puslapius šypsena nedingsta nuo veido. Skaityti daugiau...

Kodėl nusprendžiau skaityti šią knygą? Nes vaikštant tarp bibliotekos lentynų, jos formatas užkabino mano akį. Taip, man ir taip būna. Jis pasirodė toks nestandartinis, kad išsitraukiau ją ir iškart pasigilinau kas ten ir apie ką. Vos suvedus knygos pavadinimą į internetą, man akys ant kaktos iššoko nuo pagyrų romanui. Pasirodo, tai visame pasaulyje garsus kūrinys, pradžioje gyvavęs kaip apdovanojimų susižėręs apsakymas, o vėliau virtęs taip pat apdovanotu romanu. „Gėles Aldžernonui“ skaitytojai įvardija kaip sukrėtusią, emociškai palietusią, sugraudinusią, svarbią, privalomą knygą. Ar istorija palietė mane? O taip. Iki pat širdies. Skaityti daugiau...

Man labai patinka tokios keistos knygos, kuriose aprašomas keistas, sutrikęs žmonių gyvenimas, o pats rašymo stilius irgi toks kasdieniškas, įvykius fiksuojantis, tikrai nepretenduojantis į išraiškingiausios, literatūriškiausios kalbos apdovanojimą. Tie žmonės man gali būti ir visai nežinomi – svarbu, kad tas knygos keistumas ir jų gyvenimai būtų bent kažkuo unikalūs. Tokio jausmo gavau iš Knausgardo knygų ciklo, „Berniukas nuryja visatą“ knygos ir toje pačioje Eleonoroje Olifant to buvo, tik su aiškesniu moralu ir daugiau veikėjų išraiškos. Pirmi du minėti kūriniai – biografiniai ir tikrai labai kieti. „Smulki žuvelė“ taip pat yra autobiografija, tačiau paėmusi knygą į rankas to iškart nesuvokiau. Nors ir pavardė autorės liudija ir galėjau susivokti, bet… Bet mano akis patraukė kiti dalykai. Paminėtas keistas ryšys su tėvu, vaiko bandymai įsitvirtinti, keistuoliškas gyvenimas su nepastovia motina… Būtent tai, ką visos tos mano mėgstamos keistos ir sutrikusios kasdienybės fiksavimo knygos turi! Čiupau skaityti ir… Juk čia Stevo Jobso dukros prisiminimai… Bus įdomu. Skaityti daugiau...

Aš labai laukiau šios knygos. Labai labai. Prieš kelis metus skaityta pirmoji Donato knyga „Feminizmas – žodis, kurio negalima minėti“ paliko didžiulį įspūdį. Man patinka, kai knygos tave pagauna, o ši pagavo. Galvojau, kad apie dalykus žinau pakankamai, o nežinojau nė velnio. Minėtosios knygos dėka ir akiratį praplėčiau, ir sužinojau daug naujo, ir susipažinau su taip gerai ir taip reikalingai rašančiu autoriumi. Šią knygą paminėjau kaip vieną geriausiai su feminizmu supažindinusių knygų savo kitoje apžvalgoje apie kitą knygą, kuri feminizmą šiek tiek pritempinėjo, naudodamasi tuo, jog dabar tema yra žiauriai „užhypinta“ (kaip buvo nutikę ir su vegetarizmu, veganizmu ir t.t) ir ne visada viešojoje erdvėje savo vaidmenį suvaidina tinkamai. Ir vienas žmogelis, „didysis feministas“, nė velnio nesupratęs, ką norėjau pasakyti, piktinosi mano žodžiais, teigė, kad nesuvokiu moterų kovos svarbos ir dar mada išvadinu. Ir dar, kad O DIEVAI, remiuosi VYRO parašyta knyga (apžvalgoje Donato knygą įvardijau kaip stiprią šia tema). Taip, vyro. Kuris daug geriau ir sveikiau supranta šimtus dalykų, apie kuriuos didžioji dalis „kovotojų už pasaulio taiką“ tik garsiai rėkt ir sugeba. Bet ką. O ar feminizmas nėra apie lygybę? Ne apie kurios nors lyties išaukštinimą? Donatas rašo apie provokuojančius dalykus, apie tai, apie ką kalbėti baugu, apie tai, ką dažnas gal ir nori pasakyti, bet neranda žodžių. Jis rašo apie šiandien ir tai daro labai gerai. Skaityti daugiau...