Autorius: Juoda lentyna

Šiais metais keliu sau iššukį skaityti daugiau lietuvių ir daugiau vaikų/paauglių literatūros. Paauglių literatūra šiaip visada buvo man viena brangiausių, bet pastaruoju metu kažkaip vis mažiau jos pasitaiko į rankas. Taigi labai džiaugiuosi grįžusi į vėžes ir dar su tokia gera knyga. Skaityti daugiau...

Vertinu šią knygą dvejopai. Iš esmės, kaip ir patiko – skaudi ir aštri kaip stiklas, nepaprastai gražiai parašyta ir gerai išversta. Lėta, sunkoka, bet vietomis hipnotizuojanti gerąja prasme. Kita vertus, galėjo būti ir apysaka. Du trečdalius perskaičius man truputį pabodo – prisipažinsiu. Knyga šiek tiek priminė „Stounerį“ – vieną man brangiausių romanų ever. Apie tylioj aukoj nugyventą gyvenimą. Skaityti daugiau...

Labai gera. Taip jau būna, kad kai labai gera, net nežinau kaip ir parašyti. Prieš skaitydama girdėjau visokių atsiliepimų: ir kad gera, ir kad labai primityvi, ir kad visai nepakenčiama. Bet džiaugiuosi, kad nieko nepaisydama paėmiau ją ir perskaičiau. Turiu pripažinti, pirmi kokie penkiasdešimt puslapių buvo sunkūs, nes veikėja/pasakotoja tikrai gerokai erzino ir maniau, kad čia daugiau autorės klaida, kad nemoka kurti pagrįsto charakterio. Maniau, kad tai bus eilinis hipsterinis romanas jauniems suaugėliams. Bet pasirodo, buvau apžaista ir atsiimu savo nepasitenkinimus. Skaityti daugiau...

Pradėsiu nuo to, kad šią knygą geriausia skaityti vienu ar dviem prisėdimais (ji visai plonytė, tai realiai vieno vakaro užteks). Tačiau įspėju, kad bus labai šiurpu. Skaičiau ją naktį, viena lovoj ir pabaigus negalėjau užmigti, man atrodė, kad po visą mano kūną ropoja kažkokie padarai. Nejuokauju, kėliausi, ėjau maudytis, persivilkau švarius naktinius, atsigėriau vandens, atsidariau langą, kad įeitų šalto oro. Dėl ko pasakoju šias neadekvačiai asmeniškas detales? Nes va tokį – ne tik emocinį, bet tiesiog fizinį efektą turi ši knyga. Tikrai šiurpiausia mano skaityta šįmet. O gal ir ever. Skaityti daugiau...

Man patiiiikoo. Apie Paula Hawkins girdėjau, kaip ir turbūt jūs, dėl jos garsiojo romano „The girl on the train“. Ne vienas žmogus man aną romaną rekomendavo. Girdėjau, kad antrasis yra ne toks geras, bet vis tiek labai vertas perskaityti. Todėl sąmoningai pradėjau nuo antrojo, kad skaityčiau gerėjimo tvarka. Skaityti daugiau...

Labai. Labai. Rekomenduoju. Skaityti daugiau...

Retai skaitau ne akademinę ir ne grožinę literatūrą, bet jei jau skaitau, tai tik apie psichologiją. Bet man atrodo sunku rasti rimtesnės populiarios literatūros apie santykius ir panašiai. Pvz., perskaičius pusę knygos „Penkios meilės kalbos“ tiesiog numečiau ją ir dar prasikeikiau. Kodėl nepatiko? Nes aš, būdama dar tik 26 metų, jau jaučiuosi per daug supratlyva, kad man kažkoks dėdė aiškintų, kad aš savo vyrui turiu pasakyti koks jis šaunus, o jis turi su manim nueiti į teatrą. Na, bet suprantu, kad gal čia dėl to, kad su manim tėvai daug kalbėjo. Šiaip gal kam nors ta knyga visai ir į naudą. Skaityti daugiau...

Teko skaityti atsiliepimų apie šią knygą, kad ji nepateisino lūkesčių kaip trileris, nebuvo page-turneris (kai negali atsiplėšti), kad buvo per maža įtampos. Kokie niekai! Aišku, čia ir nėra trileris, tai kur kas daugiau – psichologinė žmogaus charakterio studija ir, kaip debiutiniam romanui, dar visai puikiai parašyta. Atgaiva po visų tų „psichologinių trilerių“, kuriuos dabar kepa kaip blynus, kur atspėji žudiką ir po to 300 puslapių kankiniesi. Skaityti daugiau...