Autorius: Bukinistė

Tik prabėgusi pirmuosius puslapius iškart pagavau save mąstant – kaip allendiška! Vėl tie puikūs ilgi sakiniai ir pastraipos, kurių svoriui visai nereikalingi dialogai, aiškūs skyriai ir veikėjų bei laikmečių konkretūs perskyrimai; jau džiūgavau, kad būsiu paėmusi į rankas nusisekusį skaitinį, tik…Tik užteko dar kelių skyrių ir mano džiaugsmas, kartu su allendišku stiliumi, kažkur išgaravo palikdamas tik dūmą, šešėlį ar pėdsaką to, ką aš laikiau allendiška. Skaityti daugiau...

Jei dar negirdėjote, tai ši Gabijos Grušaitės knyga yra ne visai naujiena. Tai autorės pirmasis romanas pirmąkart išleistas prieš dešimtmetį ir štai dabar, pakeitęs savo rūbą – pasirodė mums vėl. Tiesa, atsinaujino tik apdarai – knygos vidus išliko lygiai toks, kokį Gabija sukūrė anuomet, ji nieko nekeitė, nekoregavo. Šia idėja turbūt ir susižavėjau, juk jei kiekvienas atsisuktume į save prieš dešimt metų, neilgai trukus suprastume, jog buvome visai kiti žmonės. O ypač, jei tau prieš dešimtmetį tebuvo vos 23-eji. Toks atvirumas ir pripažinimas sau, jog gyvenimas mus natūraliai augina ir keičia, todėl nieko nereikia iš praeities trinti, maskuoti, gražinti – pasirodė nuoširdus ir tikras, todėl ir knygą norėjosi atsiversti priimant ją tokia pačia atvira siela. Skaityti daugiau...

Ir kaip čia dabar išdėstyti tas mintis objektyviai – galvoju. Na ne, autorius man, žinoma, nėra nei giminaitis, nei draugas, tačiau nešališką numonę galiu pamesti dėl savo nepaaiškinamos meilės Kaunui, o ypač tarpukario sostinei. Skaityti daugiau...

Nors pavasarį keista kalbėti apie ilgus vakarus namuose, tačiau, kas be ko – šis pavasaris mums visiems kitoks. Laimingi tie, kurie tuos vakarus visgi gali leisti ramiai namuose. Pasirėmus alkūnėmis į palangę, kai dienos šviesa po tuputį dosniau aplanko mūsų namus, galima ne tik smalsiu, o gal svajingu žvilgsniu tyrinėti kaimynų gyvenimus jų tingiuose languose, bet užsiimti ir šiek tiek prasmingesne veikla. Ta proga rekomenduoju lietuvių autorių knygas, kurios ne tik įtrauks, sudomins ir padės užmušti laiką, tačiau ir suteiks naujų, galbūt netikėtų žinių ir patirčių. Skaityti daugiau...

Ramybė. Toks pirmas jausmas, prisiminus šią knygą. Ir kaip aš myliu šitą jausmą, kaip man gera būti tyloje, kaip kartais gera tylėti. Todėl nenuostabu, jog ši istorija visiškai mano ir man. Būna pasaulis verčiasi, byra, keičiasi, traiško. Niekas negali padėti. Niekas negali sustabdyti lavinos, kuri slysta ant tavo stogo ir naikina negailėdama. Belieka tik pasitikėti ramybe, kuri sukontroliuoja skausmą, netektį, kuri liepia sustoti, o tuomet palengva eiti į priekį, atsispirti nuo nebūties ir apatijos taško. Skaityti daugiau...

Ir kaip gi man galėtų nepatikti kūrinys taip iš arti priverčiantis susidurti su laiko akistata. LAIKAS, tas neduodantis ramybės LAIKAS ir tas aklas jo žymėjimas ir matavimas. Sekundės, akimirkos, metai, atokvėpiai, atspindžiai ir mes kitokie. Mes nebe mes. Mes išproto išėję. Visi. Bent kažkiek. Mes ne mes. Mes dvigubi, mes dviveidžiai. Ir vėl mes n o r m a l ū s mes, mes tie tikrieji(?) mes. Kas yra tikras? O kas yra tikra? Skaityti daugiau...

Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad tai lengvas romanas, tačiau net ir tokio tipo skaitinys, žinoma, gali būti kokybiškas arba ne. Visų pirma, kodėl aš jį išvis skaičiau, aišku kaip dieną (na man aišku, jums turbūt, kad nelabai) – viskas vyksta aukso amžiaus epicentre – trečiasis dešimtmetis ir neišdildomas „Didžiojo Getsbio“ literatūrinis ilgesys – paskatino paimti „Jos laiką“ į savo rankas. Skaityti daugiau...

Apie šį romaną prieš skaitydama girdėjau, jog jis priverčia įtempti smegenis, jog, jei nori nepamesti vientisos gijos, turi skaityti itin įdėmiai ir nepraleisti net mažų smulkmenų. Tai ką gi, mane apmulkino, ar tai girdėtos kalbos ar tai pats Mitchell. Aš kaip tikra seklė kiekviename skyriuje žymėjausi sau tas smulkmenas užrašuose, lipdžiau kokį tai bendrą paveikslą, o pasirodo… Pasirodo viskas čia kur kas painiau, o gal tuo pačiu paprasčiau, nei eiliniame detektyve. Skaityti daugiau...

Atsiliepimai, atėję iki manęs apie šį skaitinį buvo prastoki. Tačiau n-tąjį kartą įsitikinau, jog knygą privalu vertinti pačiam, prieš ją nuteisiant ar išteisinant. O taip – „Meilės gyvenimą“ aš tikrai išteisinu! Turbūt daugelį suklaidino pats knygos pavadinimas ir apipavidalinimas. Gal ir negaliu teigti, kad meilės čia nebuvo, tačiau pasakojime ji ne ta, kokią mes linkę apibrėžti. Daugumą turbūt piktino sudievinamos MEILĖS paniekinimas, o ir aš pati, neturiu kuo pateisinti pagrindinės herojės poelgių, tačiau – dėl to, jog knygos siužetas nesutampa su mano požiūriu ar vertybėmis – negaliu teigti, kad skaitinys blogas. O ir knygos anotacija klaidinanti: „Vienas labiausiai įkvėpiančių romanų“?…nežinau kuo istorija galėtų įkvėpti… Skaityti daugiau...