Tą vasarą Šeiker Haitse visi tik apie tai ir kalbėjo: jauniausia Ričardsonų duktė Izabelė išprotėjo ir padegė namą. Visą pavasarį netilo kalbos apie mažąją Mirabelę Makalau – arba, priklausomai nuo to, kieno pusę palaikei, apie Mei Ling Čou – ir štai pagaliau nutiko šis tas naujo ir sensacingo. Tą gegužės šeštadienį po „Heinen’s“ prekybos centrą su pirkinių vežimėliais vaikštinėjantys pirkėjai išgirdo, kaip kaukdami pralėkė ugniagesių sunkvežimiai ir svirdami ties posūkiais nuskriejo link ančių kūdros. Ketvirtis po dvylikos raudona keturių ugniagesių automobilių eilė išsirikiavo Parklando prospekte, kur liepsnos rijo visus šešis Ričardsonų namo miegamuosius, ir pusės mylios atstumu galėjai matyti virš medžių kylantį tirštą juodų dūmų kamuolį. Vėliau žmonės sakys, kad jau seniai buvo galima šį tą nujausti: Izė buvo kvanktelėjusi, Ričardsonų šeimyna visada atrodė neaiški, vos išgirdus sirenas buvo aišku, jog nutiko kažkas siaubingo. Bet, savaime suprantama, vėliau, kai Izė dings, nebebus kam jos apginti ir žmonės galės kalbėti bet ką – tą jie ir darė. Tačiau atvykus ugniagesiams kurį laiką niekas nesuprato, kas vyksta. Kaimynai ėmė burtis prie laikinos užtvaros – už kelių šimtų metrų skersai kelio pastatyto policijos automobilio – ir mėgindami prasibrauti kuo arčiau stebėjo ugniagesius, kurie, matydami, kokia beviltiška padėtis, paniurusiais veidais vyniojo vandens žarnas. Tik kitoje gatvės pusėje telkšančioje kūdroje plūduriuojančių ančių nė kiek nesujaudino kilęs sambrūzdis ir jos toliau ramiai ieškojo žolių kaišiodamos galvas po vandeniu.
Skaityti daugiau...
