Autobiografinis romanas, kurio veiksmą net išgalvoti būti sunku

„Berniukas nuryja visatą“ – įdomiausiai išgirta knyga šiais metais. Kaip gali neintriguoti tokie žodžiai kaip „būsima klasika“, „vienintelė tiek apdovanojimų susižėrusi knyga Australijoje“, „debiutinis, autobiografinis romanas“. Pastarieji žodžiai, tikriausiai, labiausiai mano akį patraukė. Kaip debiutinis ir dar autobiografinis romanas galėjo tokia sensacija tapti? Ką tas autorius išgyveno? Kodėl rašo tik dabar? Kas jo per likimas? Už eilinius išgyvenimus niekas tokių liaupsių nedalina. Labai labai sudomino mane ši knyga, o ir pavadinimas toks hmm… nieko per daug neišduodantis, tai nieko nelaukiau, vos gavusi egzempliorių į rankas, ėmiau ir perskaičiau.

Elis dar tik vaikas, o jo gyvenimas komplikuotas labiau nei brandaus žmogelio. Auga jis narkotikų prekevių šeimoje, jo auklė – buvęs kalinys, o brolis – savanoriškai tapo nebyliu. Sako, taip jam lengviau gyventi. Su Eliu jie susikalba žvilgsniais, auklė yra Elio geriausias draugas, o tėvai… Tiksliau, patėvis ir motina nėra jau tokie blogi. Bent jau vaikas taip mano. Eliui išbandymai krenta vienas po kito: jis nuolat mato smurtą, neteisybę, apsvaigusią ir netvarkingą mamą, tačiau jis pats pasiryžo užaugti geru žmogumi. Negana to, jis nori tapti žurnalistu, iš arčiausiai žvelgti ir kitiems pasakoti apie sudėtingiausius šalies įvykius ir žmonių likimus. Ir taip sujauktas Elio gyvenimas dar labiau susijaukia, kuomet narkotikų  „verslo“ vadeiva pričiumpa berniukų patėvį, o mama išvežama į kalėjimą.

Autorius nesismulkina ir nuo pirmo puslapio, be jokių paaiškinimų, įmeta skaitytoją į sudėtingą, tačiau visai palankiomis spalvomis piešiamą 1983 metų Elio Australiją. Iš dvylikamečio vaiko tikiesi naivių pamąstymų, verkšlenimų dėl negauto to ar ano, o skaitai visai brandžius pokalbius su buvusiu kaliniu (Elio auklės personažas kurtas pagal tikrai gyvenusį Australijos nusikaltėlį, pagarsėjusį bėglį iš kalėjimo), logišką ir nevaikišką požiūrį į netvarkingos šeimos situaciją. Trent Dalton labai talentingai supina absoliučiai nelinksmus gyvenimus su taikliu humoru, kuris net liūdniausiose veitose tinka ir nepykdo. Rašymo stiliumi, atvirumu ir tiesiai šviesiai piešiamais neskaniais epizodais ši knyga man priminė Knausgardo autobiografinius romanus, kurie išvis yra atradimas ir laimė. Čia, kaip ir minėtuose, akis bado neabejotinas autoriaus talentas itin gyvai žodžiais išreikšti emocijas, kurti absoliučiai autentišką knygos aurą ir visiškai atsiverti.

Nors knyga, jei pasigilinsi į žodžius „autobiografinis romanas“, tikrai sukrečianti, pats autorius sako, jog ji nė dešimtadaliu nepasakoja to, ką iš tikrųjų būtent jo mamai yra tekę išgyventi. Trent Delton – žymus Australijos žurnalistas, kalbinęs šimtus pasaulinio lygio garsenybių nuo Heath Ledger iki Jo Šventenybės Dalai Lamos. Ir vis tiek, paklaustas, kokį įdomiausią žmogų jam yra tekę kalbinti, jis atsako paprastai – mano mamą. Kodėl? „Perskaitykite knygą ir sužinosite“ – atsako jis. Ir tikrai – perskaičius sunku patikėti, kad vienai šeimai gali kliūti toks vingiuotas gyvenimo kelias. Man labai patiko rašytojo pasakymas: „Visus sudėtingausius, problematiškiausius ir įdomiausius žmones sutikau vaikystėje. Ir man net nereikėjo išeiti iš namų.“ Tai jūs tik įsivaizduokit, koks personažų margumynas šiame romane. Į šią knygą Trent sudėjo save visą, nepalikdamas nieko paslaptyje. Šiame romane rasite visus jo sutiktus žmones, visus išgyvenimus, visas nuoskaudas, nuotykius, baimes, svajones, pirmas meiles ir pirmus nusivylimus. Tai labai gerai parašyta ir labai gera išversta knyga – skaityti buvo vienas malonumas. Tiesa, greit knygos ir neperskaitysite. Bent jau man reikėjo laiko ramiai susidėti visą istoriją galvon, perprasti dialogus, įvykius, kartais nutylėtus, bet aiškiai suprantamus jausmus. Man labai patiko.