Jei šį pavasarį skaitant apie naujai išleistas knygas anglakalbiuose dienraščiuose bei žurnaluose jus persmelkdavo déjà vu jausmas ir kiek sutrikdydavo naujų ar perkamiausių knygų sąrašuose šmėžuojanti Ulricho Alexanderio Boschwitzo pavardė – nieko stebėtino. Retai taip būna, tačiau lietuviškai prieš kelerius metus Rūtos Jonynaitės iš vokiečių kalbos išverstas ir leidyklos „Baltos lankos“ išleistas U. A. Boschwitzo romanas „Keleivis“ tik šiais metais tokiu pat pavadinimu buvo išleistas anglų kalba ir iš karto patraukė skaitytojų dėmesį.
Prie to, žinoma, prisidėjo ir rašytojo gyvenimo istorija, pasibaigusi jam sulaukus vos 27-erių, ir unikalus paties kūrinio likimas – Vokietijoje jis išleistas praėjus 70 metų nuo tada, kai 1938-aisiais buvo sukurtas, ir laikomas bene vieninteliu ano laiko meniniu liudijimu, parašytu būtent tuo metu, – ir romane liečiamos temos.
Ulrich Alexander Boschwitz – žydų kilmės vokiečių rašytojas. 1935 m. jis emigravo į Skandinaviją, vėliau į Angliją; prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui internuotas ir išgabentas į Australiją. Laivą, kuriuo plaukė atgal į Europą, susprogdino vokiečių povandeninio laivo torpeda. Boschwitzas žuvo vos dvidešimt septynerių. Romanas „Keleivis“ buvo sukurtas per kelias savaites po 1938-ųjų lapkričio Krištolinės nakties pogromų. 1939 m. buvo išleistas Anglijoje, 1940 m. – JAV, tiesa, abiejose šalyse kitu pavadinimu. Po autoriaus mirties, 1945-aisiais, pasirodė Prancūzijoje.
Išlikęs „Keleivio“ rankraštis nuo septintojo XX a. dešimtmečio buvo saugomas Vokietijos nacionalinės bibliotekos Išeivijos archyve, čia 2015 m. atrastas iš naujo ir tik 2018-aisiais pirmą kartą išleistas vokiečių kalba.
„Keleivis“ – nesibaigianti kelionė po siaubingą tikrovę
Žydas Otas Zilbermanas, gerbiamas Vokietijos visuomenės narys, per 1938-ųjų lapkričio pogromus išvarytas iš namų, praranda ir savo verslą. Su pilnu portfeliu pinigų, negalėdamas pabėgti į užsienį, blaškosi po Vokietiją: iš Berlyno į Hamburgą, Dortmundą, Acheną, Dresdeną, dienų dienas leidžia traukiniuose, peronuose, stočių restoranuose. Keliaudamas susiduria su pabėgėliais ir naciais, su gerais ir blogais žmonėmis. Pokalbiuose, į kuriuos leidžiasi ir kurių klausosi iš šalies, kaip gyva iškyla siaubinga tikrovė. Zilbermanas suvokia, kad ištrūkti nepavyks, tačiau iš padorumo, o gal ir naivumo, žūtbūt tiki žmogaus teisėmis. Tebetiki ir tada, kai, nualintas baimės ir persekiojimo, praranda ne tik turtą, garbę, orumą, bet galiausiai ir protą.
U. A. Boschwitzas buvo jautrus ir sumanus savo laikmečio stebėtojas, sugebėjęs knygos veikėjo akimis viską perteikti taip gyvai, kad istorija rezonuoja praėjus kone visam šimtmečiui. Viena vertus, taip yra todėl, kad autoriaus įžvalgos išties gilios ir nepavaldžios laikui. Kita vertus, kad ir kaip skaudu būtų tai pripažinti, jos ir nėra praradusios savo aktualumo, nes ir šiandien pasaulyje netrūksta tų, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių priversti bėgti ar slapstytis. Tų, kurie kaip knygos veikėjas Otas jaučia, kad visi jų tariami trūkumai, visi galbūt padaryti pažeidimai yra kur kas daugiau – kitų akyse jie tampa įrodymu, kad tariami trūkumai būdingi visai grupei, ir ši neva turi už juos atsakyti.
„Keleivis“ – stojiško liūdesio ir žmogiškosios ištvermės grožio kupinas, įspūdingas ir jaudinantis ano laiko meninis liudijimas. Jis suteikia progą iš arti pažvelgti į sukrečiančią 1938-ųjų situaciją, pajusti knygos veikėjo ir visų jo likimo ištiktų žmonių išgyvenimus – lyg pats būtum juos lydėjęs jų nesibaigiančiose kelionėse.
„Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ – ištikimybės kultūrai liudijimas
Dar viena kiek anksčiau išleista knyga ieškantiems autentiškų liudijimų ir istorijų apie tai, ką teko išgyventi žydų tautybės žmonėms, – Davido E. Fishmano istorinė studija „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ (išleido „Baltos lankos“, iš anglų kalbos vertė Olga Lempert).
Populiariu stiliumi parašyta istorinė studija pasakoja apie Vilniaus gete veikusią „Popieriaus brigadą“ – grupelę žmonių, kurie, nacių priversti atrinkinėti į Vokietiją grobiamus žydų kultūros dokumentus (knygas, paveikslus, religinius reikmenis), stengėsi bent dalelę jų paslėpti ir išsaugoti. Dalis išgelbėtų lobių pergyveno ir Vilniaus getą, ir po jo atėjusį sovietmetį. Šiandien tai – vertingi Žydų mokslinio instituto YIVO Niujorke, Jeruzalės hebrajų universiteto, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir kitų institucijų eksponatai bei kolekcijų perlai, liudijantys tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį – Vilniaus kaip kadaise visoje Europoje garsaus žydų kultūros centro, vadinto Lietuvos Jeruzale, žūtį.
Istorikas Davidas Fishmanas, septynerius metus rinkęs medžiagą šešių šalių archyvuose, pristato skirtingo likimo herojus: poetą Šmerkę Kačerginskį, mokslininką Zeligą Kalmanovičių, mokytoją Rachelę Krinski, bibliotekininką Hermaną Kruką ir poetą Abraomą Suckeverį. Visi jie degė neįtikėtina pagarba raštui, kultūrai bei švietimui, kuri ir skatino kasdien rizikuoti gyvybe viliantis, kad išgelbėtos knygos pratęs žydiškojo Vilniaus gyvenimą.
Šios knygos vertimas į lietuvių kalbą – tai to gyvenimo sugrąžinimas į Lietuvos kultūrą. Kartu su žydiškojo Vilniaus istorija čia atsiskleidžia sunkūs karo ir pokario metai, totalitarinių režimų kaita bei kasdienybės pasakojimai: nužmoginantis gyvenimas ir mirtis gete, sovietmečio pažadai bei nusivylimas jais, bandymas išgyventi naujame pasaulyje ir rasti vietą išgelbėtiems sunaikintos kultūros likučiams. Šiuos pasakojimus praturtina geto poetų (Šmerkės Kačerginskio, Abraomo Suckeverio) kūrybos vertimai bei „išgelbėtų perlų“ – išsaugotų kultūros dokumentų – aprašymai.
David E. Fishman – istorikas, dėstytojas, Harvardo universiteto absolventas, kelių mokslinių knygų autorius; jo specializacija – Europos žydų istorija. Į istoriją, papasakotą knygoje, įsitraukė dar devintojo XX a. dešimtmečio pabaigoje: tuo metu buvo pakviestas į Vilnių įvertinti atrastų išlikusių žydiškojo paveldo dokumentų. Studija „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ 2017 m. apdovanota Nacionaliniu Žydų knygos apdovanojimu (Holokausto kategorijoje).
Palikite komentarą