Autentiškas potyris

Jei dar negirdėjote, tai ši Gabijos Grušaitės knyga yra ne visai naujiena. Tai autorės pirmasis romanas pirmąkart išleistas prieš dešimtmetį ir štai dabar, pakeitęs savo rūbą – pasirodė mums vėl. Tiesa, atsinaujino tik apdarai – knygos vidus išliko lygiai toks, kokį Gabija sukūrė anuomet, ji nieko nekeitė, nekoregavo. Šia idėja turbūt ir susižavėjau, juk jei kiekvienas atsisuktume į save prieš dešimt metų, neilgai trukus suprastume, jog buvome visai kiti žmonės. O ypač, jei tau prieš dešimtmetį tebuvo vos 23-eji. Toks atvirumas ir pripažinimas sau, jog gyvenimas mus natūraliai augina ir keičia, todėl nieko nereikia iš praeities trinti, maskuoti, gražinti – pasirodė nuoširdus ir tikras, todėl ir knygą norėjosi atsiversti priimant ją tokia pačia atvira siela.

Kūrinys pasirodė kupinas ir sklidinas. Jaunatviškos kančios, meilės, pasitikėjimo ir nepasitikėjimo. Maišto ir prisitaikymo. Taip pat gausus savo meninėmis priemonėmis, metaforomis, palyginimais, mano skoniui – netgi per daug – knygos kraštais liejosi poetiškas tekstas. Apimdavo toks jausmas, jog norėta itin meniškai parodyti jauno žmogaus kančią, o sakinių kaskados skambėjo kaip dainuojamoji poezija. Prisimenate tokią grupę „Atika“? Skaitant šią knygą man kilo prisiminimai, kai būdama paauglė šios muzikos fone galėjau pergyventi visas gyvenimo tragedijas.

Tačiau tokiomis įžvalgomis tikrai nemėginu sumenkinti šio kūrinio, greičiau pabrėžti tai, ko galima tikėtis iš jo – tai tikrai stiprus jauno žmogaus išgyvenimas ir (ne)išsipildymas, jausmingas, meniškas, intelektualus – pripildytas literatūrinėmis nuorodomis ir kontekstais.
Jei ieškote autentiško potyrio, jei mėgstate turtingus, kontrastingus tekstus, tikiu romanas paliks savo žymę skaitytų knygų fone.