Labai gera. Taip jau būna, kad kai labai gera, net nežinau kaip ir parašyti. Prieš skaitydama girdėjau visokių atsiliepimų: ir kad gera, ir kad labai primityvi, ir kad visai nepakenčiama. Bet džiaugiuosi, kad nieko nepaisydama paėmiau ją ir perskaičiau. Turiu pripažinti, pirmi kokie penkiasdešimt puslapių buvo sunkūs, nes veikėja/pasakotoja tikrai gerokai erzino ir maniau, kad čia daugiau autorės klaida, kad nemoka kurti pagrįsto charakterio. Maniau, kad tai bus eilinis hipsterinis romanas jauniems suaugėliams. Bet pasirodo, buvau apžaista ir atsiimu savo nepasitenkinimus.
Eleanora – trisdešimtmetė buhalterė. Ji gyvena nykų, rutinišką, visiškai niekuo neįprastą gyvenimą. Niekados nenukrypsta nuo nusistovėjusių įpročių, keliasi, eina į darbą, grįžta namo, savaitgaliais nusiperka degtinės ir laukia pirmadienio. Iškart matyti, kad jai kažkas „negerai“. Ji – nepatikima pasakotoja, nesigaudo socialinėse normose ir situacijose taip, kaip skaitytojas. Ji nesupranta jokių social conducts, jokių užuominų į medijas, nebylių susitarimų, švenčių šventimo, juokelių. Nemoka elgtis beveik jokiose bendravimo reikalaujančiose situacijose. Ir visa tai ji skaitytojui pasakoja. Su pasipiktinimu. Pradžioj tai erzina, po to pradedi suprasti, kad jai kažkokio lygio autizmo spektro sutrikimas, gal ji labai traumuota?..
Tačiau įprastas romus, nykus ir beprasmiškas Eleanoros gyvenimas pasikeičia, kai ji, išėjusi iš kontoros, greta einant jų įmonės IT guy, pamato, kaip gatvėje suklumpa ir nualpsta senukas. IT guy Raymondas paragina ją kartu bėgti pasižiūrėti senuko ir jiedu nulydi jį į ligoninę. Taip gimsta jų trijų draugystė. Taip prasideda naujas Eleanoros gyvenimo etapas. Viskas jai be galo keista. Keista, kad žmonės jai paspaudžia ranką, keista, kad Raymondas be jokių paslėptų kėslų ima ja rūpintis. Keista, kad gali būti ir gera su žmonėmis. Kai jie tavęs neskriaudžia. Keista, kad ima jausti jausmus. Ne, ne banalų įsimylėjimą. Tiesiog jausmus per se.
O skaitytojas vis labiau pripranta prie jos, mato pasaulį jos keistomis akimis ir neramiai savęs klausia: kas nutiko Eleanorai, kad ji tokiaaaa traumuota? Kaip baigsis jos istorija? Ir baigiasi, mieli draugai, taip, kaip tikrai nesitikėjau.
Man labai patiko šioje knygoje įvykęs charakterio kismas. Man nerealiai patiko visa tai išgyventi ne iš šono, bet per jos akis. Matyti, ką gali su žmogumi padaryti žiaurumas ir smurtas, ir kokia galinga mūsų gijimui yra meilė. Džiaugiuosi, kad šis romanas – ne apie romantinę meilę, o tiesiog apie meilę. Apie žmones. Rekomenduoju iš visos širdies.
Palikite komentarą