Apie vieno paauglio, o kartu ir mūsų valstybės brandą šiaulietiškai

Ši knyga – dar viena maloni staigmena lietuviškų knygų padangėje. Turiu prisipažinti, kad iki šiol tautiečių išleistas knygas buvau šiek tiek nepelnytai nuvertinusi, o dabar jos mane stebina viena po kitos. “Pietinia kronikos” didžiausias išskirtinumas tas, kad ji parašyta žargonu. Taip, visa knyga parašyta taip, tarsi savo memuarus būtų išdėstęs praeityje gerai žinomas veikėjas (vienos radijo stočių sukurtas personažas) Saulėnas. Iš pradžių skaityti sunku, bet įsijausti labai lengva ir netrukus ne tik, kad skaityti sekasi sklandžiau, bet ir šiaip ima atrodyti, kad tuoj pati duotum šiaulietiško bazaro.

Linksmybės

Didžiausias knygos privalumas – ji tikrai nuoširdžiai juokinga. Ir tai sakau aš, žmogus, turintis gan specifinį humoro jausmą ir kuris yra tikrai gana sunkiai prajuokinamas ir nesupranta nei vieno anekdoto. Tai šioje knygoje man juokingų vietų buvo apsčiai. Ir taip juokinga greičiausiai yra todėl, kad didžioji dalis situacijų yra artimos ir suprantamos, susijusios su sunkiais pirmaisiais metais atkūrus nepriklausomos Lietuvos valstybę. Tuo labiau, kad ir laiko praėję nemažai, kad galima nuoširdžiai pasijuokti iš to, kas tuomet atrodė rimta ir sudėtinga.

„Ką čia aš muokysiuos chemiją, chemija man tamsus mišks, iš katruo neveda joks kel’s. Ką aš mokysiuos informatiką, kai mes tenai siedžiam i rašom į sasvinį IF… THEN… O kompą tikrą tai aš tik pas Remygą mačiau, jo bratkis tur žaidimų, tai kartais nuvarau palošt, bet ką i ten – kol jie įsiraša, kol ką, jau reik į namuo varyt.“

Senų laikų nostalgija

Taigi, knyga tarsi laiko mašina perkelia į maždaug 1992-1994 metus. Nors aš iš šio laikotarpio atsimenu nedaug, visgi buvau mažas vaikas, tačiau „Pietinia Kronikų“ pateikta patirtis vis vien artima. Atmintyje lyg per miglą iškyla laikai kai valiuta buvo „žvėriukai”, visiems visko trūko ir gerai gyveno tik „spekuliantai“, kaip palengva parduotuvėse pradėjo šmėžuoti „importiniai“ prekių ženklai. Visą šį laikotarpį aš regėjau vaiko akimis, todėl buvo labai įdomu skaityti apie tai, kaip tuo metu turėjo gyventi paaugliai. Atmintyje atgijo tokie epizodai, apie kuriuos buvau visiškai pamiršusi: kažkada naudojomės taksofonais, karpėm žvaigždžių nuotraukas iš žurnalo Popcorn ir kambario sienas puošėm iš to paties žurnalo vidurio išplėštais plakatais.

Apie Rimį

Pagrindinis knygos veikėjas yra Rimantas arba Rimis. Tai yra paprastas šešiolikmetis vyrukas, kuris žaidžia regbį ir lanko (dažniausiai) mokyklą. Rimis supranta, kad „nesisuksi – negyvensi“ ir, kad kieti yra tik tie kas turi „bapkių“. Todėl kraunasi tašes su batonais ar dešrom, važiuoja į Rygą ir rezga greito praturtėjimo planus. Knyga parašyta dienoraščiui artimu formatu ir Rimis čia dalinasi savo nuotykiais ir apmąstymais. Labai įdomi dalis yra pagrindinio veikėjo pokytis ir branda. Kaip keičiasi Lietuva, taip keičiasi ir Rimis. Knygos dėka galime pamatyti, kaip žmogų keičia vakarietiškos idėjos, knygos ir meilė. Nors „Pietinia kronikas” pradžia nuteikia tiesiog lengvam ir juokingam skaitymui, įpusėjus kūrinys tampa ganėtinai brandus ir netgi pateikia nemažai filosofinių apmąstymų.

Kodėl skaityti? Tiesiog būtina, jei esate iš Šiaulių. Tikiu, kad garantuotai patiks paaugliams – sužinos, ką reiškė bręsti prieš daugiau nei 20 metų. Laikai kiti, bet problemos juk universalios. Reikėtų paskaityti ir tėvams, auginantiems paauglius – padėtų juos geriau suprasti.

Kodėl neskaityti? Suaugusiam skaitytojui paaugliško gyvenimo peripetijos gali ir nebūti labai įdomios. Fragmentai susiję su regbio žaidimu gali pabosti (apie regbį knygoje nemažai ir šie epizodai man tapo pagrindiniu knygos trūkumu). Jei iki šiol manote, kad „nesisuksi – negyvensi“, tuomet ši knyga taip pat ne jums.