Apie vertybes, stiprų charakterį ir atsakomybę

Štai ir perskaičiau Živilės Galdikienės „Laiškai, kurių tu niekada negausi“. Uch, kaip nekantravau ir laukiau akimirkos, kuomet pradėsiu! Laikiau knygą it kokį desertą ypatingai dienai ir prarijau vienu kąsniu. Man patiko, tikrai patiko, tad knyga iškart pradėjo skolinimosi istoriją ir jau yra kituose namuose. O dabar trumpai apie kūrinį.

Viskas prasideda  nuo pasakojimo apie porą, negalinčią susilaukti vaikų. Herojė patiria persileidimų ir palūžta. Santykiai su vyru ant ribos, viduje tuštuma ir štai namus pasiekia netikėtas siuntinys – dėžutė su senoviniais laiškais, kuriuose užrašyta vienos iš giminės moterų istorija.

Iš selfių ir socialinių tinklų eros vis paneriama į kitokį, visiškai nepažintą pasaulį, kuris ranka aprašytas ant seno popieriaus lapų. Ten kitas laikmetis, kitokie santykiai,  bet panašūs jausmai. Herojė po truputį ima aiškintis ir pažinti savo giminės šaknis, o vėliau… Vėliau laukia keletas įdomių posūkių ir šauni atomazga.

Tai itin gražiai parašyta knyga apie vienos giminės moterų gyvenimą ir jų nešamą „karmą“. Man patiko literatūrinė kalba ir gražios metaforos, patiko, kaip profesionaliai autorė perteikė šiandieninę ir to meto kalbą. Patiko ir paliesta persileidimų tema, kuri artima ir man pačiai. Knygos pabaigoje Živilė prisipažįsta, kad tai teko patirti ir jai.

Galbūt į knygos pabaigą tam tikras posūkis pasirodė pernelyg naivus ir nerealistiškas, bet iš esmės kūrinį vertinu gerai. Šįkart 4 balai iš 5. Manau, kad Živilės debiutas yra puikus, net gaila, kad knyga tokia trumpa.

O jūs ar skaitėte?