Apie tai, kaip stebuklingai pasaulį mato maži vaikai

Žinau žinau, mano pačios reakcija prieš pradedant skaityti šią knygą buvo – na taip, dar viena knyga apie vaikus iki penkių metų. Ar galima šioje srityje dar pasakyti ką nors naujo ir negirdėto? Pasirodo, galima. Nors dalis dalykų jau buvo žinoma, „Stebuklingi metai“ pateikė ir naujų. Turbūt didžiausias šios knygos išskirtinumas yra tas, kad informacija čia pateikiama šiek tiek kitais pjūviais nei įprasta. Labiau per pačių vaikų pasaulio suvokimą ir išgyvenimus, mažiau dėmesio skiriant konkretiems patarimams ar kažkokioms išvadoms.

Nors šiaip jau knygą vertinu labiau teigiamai, autorės požiūris ne visais klausimais man buvo priimtinas. Smagu, kad didžiąja dalimi viskas dėstoma labai empatiškai ir smarkiai akcentuojant stiprų vaikų ryšį su tėvais kaip didžiausią saugiklį norint išvengti didžiosios dalies neurozių. Visgi kai kurie griežtoki autorės pasisakymai prieš miegojimą su vaiku ar už tėvų vaikams keliamo kaltės jausmo skatinimą man sukėlė atmetimo reakciją. Na, kaip visada, skaityti tokio pobūdžio knygas reikia ne aklai, o atsirinkti tai, kas artima ir aktualu būtent jums. 

Stebuklingi metai

Ši knyga iš tiesų yra apie tai, kaip stebuklingai pasaulį mato vaikai ir kodėl jų vaizdinys yra toks skirtingas nei mūsų. Man patiko, kad autorė akcentuoja tai, kad skirtingame amžiuje problemas reikia spręsti skirtingais būdais ir tas pats patarimas, kuris tinka kūdikiui, jau visai netinka dvimečiui.

Turbūt dėl šios priežasties „Stebuklingi metai“ labai patogiai suskirstyta į tris dalis. Pirmoji – apie laikotarpį iki pusantrų metų, antroji – apie amžių iki 3 metų ir paskutinioji, skirta maždaug 3-6 metų laikotarpiui. Sakyčiau, knyga puikiai tinka dvimečių tėvams. Man buvo labai įdomu skaityti visą knygą ir nereikėjo nieko perversti. Maždaug palinksi galvą apie tai kas buvo, tada labiausiai aktuali dalis apie tai kas vyksta dabar ir galiausiai informacija apie tai, kokiems iššūkiams reikėtų ruoštis ateity.

Vaikų baimės – neracionalios mums ir tikros jiems

Kai dabar bandau apibendrinus trumpai pasakyti apie ką ši knyga ir kuo ji išskirtinė, sakyčiau, kad nemažai informacijos joje sukasi apie baimes. Turbūt ne kartą teko girdėti, kad maži vaikai dažnai baiminasi mums, atrodytų, neracionalių dalykų ir reiškinių. „Stebuklingi metai“ paaiškina jų kilmę vaikų akimis ir padeda suprasti, koks tėvų elgesys gali jas sušvelninti ar sustiprinti, galiausiai paverčiant neurozėmis.

Turbūt pagrindinė žinutė, kurią išsinešu yra tai, kad egzistuoja tam tikri raidos etapai, kuriuose nerimas yra neišvengiamas. Jam daugiau įtakos turi kai kurios besivystančios vaiko logikos ypatybės, o ne tėvų elgesys. Pradedant turbūt jau gerai pažįstamu atsiskyrimo nerimu, baigiant edipo kompleksu, kuomet vaikas pasąmoningai nori užimti mamos ar tėčio vietą ir ima bijoti savo prieštaringų jausmų.

Praktinė nauda

Kalbant apie tai, kas buvo naudinga ir įdomu man – šioje knygoje perskaičiau, kad maždaug apie antruosius metus vaikai ima bijoti skylės per kurią vonioje išbėga vanduo. Ir štai, po kelių dienų Ąžuolas išsigandęs į ją rodo ir jei ne „Stebuklingi metai“, tikrai nebūčiau supratusi kame reikalas.

Taip pat buvo įdomu paskaityti apie tai, kaip reikia vaikui suteikti kuo daugiau laisvės, kartu nustatant ribas. Apie tas vidurio paieškas reikia nuolat sau priminti. Taip pat radau porą skyrių apie tualeto reikalus, nors kitose knygose apie vaikų psichologiją ši tema dažniausiai apeinama.

Kodėl skaityti? Sakyčiau dėl kitose knygose rečiau taip detaliai aptariamų temų kaip edipo kompleksas, kalbėjimas su mažais vaikais apie lytiškumą. Dėl patarimų, kaip neužgniaužti bestiprėjančio vaiko savarankiškumo ir ugdyti vidinį sąžinės jausmą.

Kodėl neskaityti? Na, kai knyga pirmą kartą išleista 1959 m., sakyčiau, reikia skaityti įjungus ypatingą budrumo režimą. Nors dauguma dalykų artimi prieraišiajai tėvystei, kai kurie šiuolaikiniam požiūriui šiek tiek prieštarauja.