Labai laukiau „Šeštojo išnykimo“. Šiais metais skaičiau ne vieną knygą apie pasaulio istoriją, raidą, gyvūnus, gamtą ir labai žanru susižavėjau. Labai įdomu perskaityti kitokius požiūrius, skirtingas įžvalgas, pamatyti pasaulio problemas dar kitomis akimis ir pasipildyti žinių bagažą tikrai reikalinga bei naudinga informacija. „Sapiens: glausta žmonijos istorija“, „Anapus žodžių“, „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“ – visos savitos, visos skirtingos ir visos savaip įdomios. „Šeštasis išnykimas“ irgi savita, tačiau galbūt mažiausiai iš minėtųjų patikusi.
„Šeštąjame išnykime“ Pulicerio premiją gavusi žurnalistė mums pateikia savo išsamų tyrimą apie pasaulio nykimą. Tiksliau, apie jau įvykusius penkis ir dabar vykstantį šeštąjį nykimą. Autorė įdomiai pateikia faktus, įnešdama į viską optimizmo. Kaip? Ogi paprastai. Dauguma, tame tarpe ir aš, mano, jog viskas, kas blogo vyksta gamtoje ir pasaulyje, yra žmonijos darbas. Knyga mano požiūrio nepakeitė, bet papasakojo, jog ir gyvūnai, augalai, bakterijos ir mums nepavaldūs dalykiai taip pat prisiededa prie planetos ardymo. Knygoje perskaičiau ir labai žiaurių istorinių momentų. Pavyzdys – didžiųjų alkų, kurios yra mums pažįstamų pingvinų giminė, naikinimas. Šių gyvūnų buvo itin daug, tad homo sapiens juos gyvus naudodavo vietoj malkų, taip pamažu kone visiškai išnaikindami rūšį. Optimizmo įkvėpė ir istorija apie nykstančios varlyčių rūšies gelbėjimą, kuomet gabiausi mokslininkai, didieji protai audavosi guminius batus ir klampinėdavo pelkėse bandydami rasti ir išgelbėti bent kelias varlytes. Taip ir susimąsčiau – tokie protingi žmonės deda tiek pastangų dėl varlyčių, gamtos, o tiek daug žmonių apie tai net nesusimąsto kasdien niokodami žemę… „Šeštasis išnykimas“ pažeria netikėtų faktų ir apipina juos moksliniais įrodymais. Dar vienas pavyzdys – ar žinojote, jog rifai, gyvybės įvairovės požiūriu prilygsta atogrąžų miškams? Aš ne.
Net nedrįsčiau ginčytis – ši knyga naudinga, vertinga ir reikalinga. Tačiau man skaitėsi sunkiai. Joje išties nemažai to „sauso“ mokslinio turinio, terminų ir akademinės informacijos. Kartais net norėdavosi „prabėgti“ akimis pro visus lotyniškus pavadinimus, tyrimų procesų aprašymus ir toliau mėgautis tyra ir įdomia medžiaga. Taip pat šiek tiek pasigedau asmeninio autorės požiūrio, kuris man visad įdomus. Kuomet skaičiau „Sapiens“, autoriaus nuomuonė ir požiūris į planetos situaciją ir žmogaus jai daromą įtaką buvo aiškūs. Tai iškart dar labiau suartino su tekstu, suasmenino knygą ir tekstą. „Šeštasis išnykimas“ labiau faktų konstatavimo knyga. Pasikartosiu, knyga reikalinga. Kuo daugiau tokių rinkoj, žmonių lentynose – tuo geriau visų labui. Tačiau ši reikalauja specifinio skaitytojo, mėgstančio tokius tekstus.
Palikite komentarą