Apie priklausomybes, toleranciją, paauglius ir sudėtingas keliones „švaros“ link

Dar viena paaugliška knyga į šių metų kolekciją. Viršelis ir pavadinimas iškart nurodo kas ir apie ką šioje knygoje. Suviliojo romanas mane šia tema ir kartu kėlė mažytę baimę, kad problemos liks užgoštos moralizavimais, kad „vaikai, nevartokit narkotikų, nes bus va taip“. Buvo smalsu ar autorei pavyks parašyti įdomų pasakojimą, apie įdomius palaužtus charakterius, be visų tų įkyrių pagrūmojimų pirštu. Mano galva, pavyko! Istorija nuo pirmų puslapių metė į Leksės Volkovos liūną ir labai natūraliai kapstė iki finišo tiesiosios.

Leksė Volkova – turtinga paveldėtoja. Dėl pinigų, maisto ar stogo virš galvos jai niekada nereikėjo sukti galvos, ir niekad nereikės. Jos nuotraukos nuolat mirga žiniasklaidoje, mergina mina vieną vakarėlio slenkstį po kito, dažniausiai šlitiniuodama šalia savo narkomano vaikino Kurto. Kokainas, ekstazi, kitos tabletės, alkoholis – merginos kasdienybė. Tačiau po vieno karto susileidus į veną heroiną – ji pabunda ant galinės brolio automobilio sėdynės. Jis ją tiesiog pagrobė iš mirties gniaužtų ir visą susidarkiusią, klykiančią ir nešvarią atvežė į reabilitacijos kliniką. Žinoma, Leksė neigė savo priklausomybę, priešinosi bet kokiems gydytojų žodžiams, tačiau viskas jau nuspręsta – ji čia lieka visam gydymo kursui. Įstaigoje Leksė susipažįsta su translyte anoreksike, bulimijos iškankinta Rube, paranojiku Gajumi ir savo priklausomybę po devyniais užraktais slepiančiu gražuoliu Breidžiu.

Leksės personažas buvo geriausias šios knygos dalykas. Nuoseklus, tikroviškas ir su puikiu sarkazmo ir cinizmo kiekiu. Nors bijojau moralų, jie čia labiau perteikiami kitokiais pavyzdžiais, situacijomis, o ne šabloniniais pamokymais ir įvykiais. Kas šiek tik nepatiko, tai bandymas į knygą sumesti visokio plauko veikėjų, ale „kokie mes visi tolerantiški ir supratingi“ – translytis, stambi tamsiaodė, agresyvi mergina ir prasto kvartalo, pasipūtus turtuolė, musulmonas, arabė gydytoja, homoseksualas… Na, žodžiu, supratot. Nors galbūt man taip atrodo, nes nesu paauglė, kuriems ši knyga ir skirta. Galbūt tai buvo proga juos pamokyti apie įvairų pasaulį ir, kad visi jame turime sau vietos? Nežinau. Šiaip, knyga tikrai labai patiko. Ir meilės linija neatrodė ne vietoje, visai gerai įsipaišė. Paaugliams tai tikrai visiems rekomenduoju, o jei ir suaugę kartais linkę pasidomėti kuo šių dienų jaunimas gyvena – prašom. Geras ir įdomus skaitinys.