Apie neįvertintą motinos auką ir visam laikui liekantį kaltės jausmą

Labai ilgai atidėliojau šios knygos skaitymą, mat visuomet sąmoningai vengiu liūdnų knygų, filmų ir visko, kas gali blogai baigtis. Esu itin jautrus žmogus, ir dėl mane sujaudinusio dalyko galiu sriūbaut savaitę. Pavyzdys? Aš nesu mačiusi filmo apie Hačiko šuniuką, bet kai man apie jį PASAKOJO, aš raudojau. Savaitę. Ir tas pats buvo su filmais „Žalioji mylia“ ir „Šindlerio sąrašas“. Man apie juos tiesiog papasakojo, o aš priverkiau upes. Jau ir šis knygos pavadinimas, ir anotacija man visais varpais skambino, kad ruoščiau nosines. Prisiruošiau pagaliau ir su drebančia širdim ėmiausi romano.

Dingsta mama. Senyvo amžiaus moteris nespėja paskui savo vyrą įlipt į metro ir pradingsta kaip į vandenį. Jos suaugę vaikai ir pats vyras nešioja skrajutes, klausinėja žmonių ir pamažu, mintyse gilinasi į savo pačių santykį su mama, žmona. Jie permąsto jos gyvenimą, jos pasiaukojimą šeimai, nematomus darbus ir sudaužytomis širdimis supranta ne tik, kad dažnai elgdavosi su mama blogai (juk čia mama – viskas atleistina ir viskas bus suprasta), bet, kad jie niekada ir nepasivargino net iš tiesų pažinti sau artimiausio žmogaus. O galimybė kada nors tai padaryti, pamažu, smarkiai slysta iš rankų.

Knyga yra lėta, aštri, rami, tačiau tokia skaudi. Parašyta tikrai įdomiair neįprasta forma – kalbama antru asmeniu ir dažnai, pats skaitytojas turi suprasti kas yra kalbėtojas. Visiems mums kartais nudiegia paširdžius pamiršus artimiesiems paskambinti, parašyti ar atrašyti. Bet „nurašai“ viską guodžiančiais žodžiais „Juk supras, juk šeima, juk visi kartais būnam ne nuotaikoje“ . O kas jei savo klaidų atitaisyti nebeįmanoma? Jei nebėra žmogaus? Nežinau kaip jūs, bet toks man yra pats baisiausias įmanomas scenarijus. Išsiskirti su žmogumi piktuoju. Nebeturėti galimybės atsiprašyti. Nuolatinis skausmingas sąžinės pulsavimas. Visko visose šeimose būna, tačiau mudu su vyru turim taisyklę – niekada neatsisveikinti ir neiti miegoti, jei net menkas piktumas vis dar likęs, dėl kokių nesutarimų. Nė vienas nenorim, kad Dievas atsiųstų amžinos kaltės jausmą. Apie jį ši knyga. Ir autorė atliko didžiulį darbą, be didelių dramų ir aistringų dialogų tą būseną perteikdama. Baimė, milžiniška, kaltė, panika atmiežta sumišimu. Žinoma, gali nagrinėti knygą iš nereikalingos ir amžinos moters pasiaukojimo pusės, bet mano galva tai yra tai, apie ką autorė mažiausiai kalbėt norėjo. Dingusi mama net skaityti nemokėjo, buvo visai kito laikotarpio ir supratimo žmogus, kuris tiesiog beatodairiškai mylėjo savo šeimą ir tyliai, kaip tikra meilė ir elgiasi, ja rūpinosi kaip išmanydama. Nors panašių problemų neturiu, romanas mane paveikė ir baigiau jį skaityti verkdama. Ir dabar, rašant, ašaros byra. Kaip ir minėjau – esu labai, labai jautrus ir empatiškas žmogus.