Vertinu šią knygą dvejopai. Iš esmės, kaip ir patiko – skaudi ir aštri kaip stiklas, nepaprastai gražiai parašyta ir gerai išversta. Lėta, sunkoka, bet vietomis hipnotizuojanti gerąja prasme. Kita vertus, galėjo būti ir apysaka. Du trečdalius perskaičius man truputį pabodo – prisipažinsiu. Knyga šiek tiek priminė „Stounerį“ – vieną man brangiausių romanų ever. Apie tylioj aukoj nugyventą gyvenimą.
Siužetas kaip ir paprastas: Seulo stotyje nuo tėvo pasimeta vaikus aplankyti atvažiavusi mama. Jis įsėda į traukinį, o ji kažkaip nespėja ir lieka stotyje. Tėvas grįžęs jos neberanda. Ir visa šeima, aišku, labai sunerimę ima jos ieškoti: skrajutės, laikraščių skelbimai, policija, nerimas, panika.
Tačiau romanas iš tiesų nėra apie motinos ieškojimą. Ne visai. Ir net ne apie dabartį. Iš kiekvieno veikėjo (vaikų ir tėvo) perspektyvos yra pasakojamas motinos gyvenimas, jų santykiai su ja. Kiekvienas turėjo savitą ryšį, kiekvienas savaip mamai nusikalto. Knyga persmelkta kalte, nuoskauda, atgaila. Dėliojasi tokia dėlionė, kaip mama daug padarė dėl savo šeimos, kaip mažai jie rūpinosi ja. Su kiekviena jos dingimo valanda, diena, jų kaltė auga ir mama vis labiau idealizuojama. Tas idealizavimas man truputį ir pabodo, nes labai repetetyvus pasidarė į antrąją romano pusę. Motinos paveikslas ilgainiui sudievinamas ir romanas tarytum plečiasi nuo buitinių temų prie plačiausių egzistencinių, religinių ir dar kažikokių.
Nors man šiuo gyvenimo etapu ji gal ir nebuvo heart-breaking, bet tai yra gera knyga, kurią tikrai verta perskaityti. Ypač, jei retokai paskambinat ar parašot mamoms (aš tai kasdien, todėl, matyt ir nepalietė).
Palikite komentarą