Apie lietuvišką paauglystę be cukraus

Astos Jolantos Miškinytės (60) romanas „Bitlas, Ana Orka ir Aš“ – knyga paaugliams, tačiau ne ką mažiau – tėvams, išdrįsiantiems nusiimti rožinius akinius ir pamatyti, kaip iš tiesų gyvena šiuolaikinis jaunimas.

Romanas kontraversiškas – vienas skaitytojas jums yra sakęs, kad savo paaugliui jo skaityti neduotų. Kam jį skiriate?

Tikrai rašiau jaunimui – vyresniems paaugliams, tačiau visų pirma tiesiog norėjau papasakoti šią istoriją apie vaikiną, gyvenantį su tėvu ir į jų namus atsikrausčiusią naują moterį. Knyga netolygi: pirma dalis labai paaugliška, emocinga, spontaniška, veikėjas bando išstumti pamotę iš namų, manipuliuoja, įsivelia į įvairiausias pavojingas situacijas. O antroje veikėjai vaizduojami brandesni ir srebia ko prisivirę. Kaip tikrame gyvenime. Juk nebūtina stovėti stoties rajone, kad galėtum skaityti apie prostitutę ir įsijausti į jos istoriją.

Moterys romane piešiamos tamsiausiomis spalvomis – vienos stovi prie stoties, kitos palieka savo vaikus. Kodėl jos tokios blogos?

Ne blogos, tik pavyzdžiai iš tikro gyvenimo. Vis daugėja turtingų šeimų, kurios skiriasi, o mamos juk nedirbusios – visą laiką prižiūrėjo vaikus. Šeimos suyra, vaikas lieka būtent pas tėvą, todėl kad šis turtingesnis, o mama, buvusi išlaikytinė, nieko nebeturi, yra neperspektyvi. Pasaulyje daugybė žmonių lengvu žingsniu eina per gyvenimą: jei žmona per stora – išmeta kaip kokią sugedusią skalbimo mašiną. Tokie žmonės labai sunkiai užmezga rimtus, gilius santykius. Gal jiems to nereikia, o gal – nemoka. Apie tokias šeimas ir rašau knygoje.

Esate gyvenusi Kopenhagoje, siejate gyvenimą su kelionėmis – turite kelionių agentūrą. O štai knyga apie Lietuvą ir lietuvius. Ar romanas autobiografinis?

Kiekvienoje knygoje yra šiek tiek biografiškumo. Kažkas yra pasakęs: „Mes, rašytojai, vagiame jūsų gyvenimus – būkit atsargūs su mumis!“ Natūralu semtis įkvėpimo iš aplinkos, kurioje gyveni. Nepasakyčiau, kad to autobiografiškumo mano kūryboje labai daug, ar kad jo visai nėra. Tačiau, pavyzdžiui, viename knygos epizode pastumta nėščia mokytoja – iš tikrųjų buvau aš. Istorija apie tėvus, kuriems vaikai neleidžia draugauti – taip pat tikra.

Dirbote mokytoja. Kas pastūmėjo išeiti iš mokyklos, kurti verslą, vėliau – imtis kūrybos?

Mano močiutė buvo mokytoja, prosenelis įsteigė mokyklą. Manyje slypi tas genas –  noras mokyti.  Saulius Tomas Kondrotas yra rašęs apie protėvių žvilgsnį, įsmeigtą į pakaušį – aš tą žvilgsnį visą laiką jaučiu, mano protėviai stovi man už nugaros ir stumia mane pirmyn. Mokykloje su vaikais dirbti buvo įdomu, bet jaučiau, kad galiu daryti ir daugybę kitų dalykų. Kai dirbi visai su knygomis nesusijusį darbą, sunku įkišti nosį į leidybą. Kadaise dalyvavau režisierių scenaristų konkurse – norėjau rašyti televizijai. Jau beveik buvome pasirašę sutartį ir… prasidėjo sausio tryliktosios įvykiai. Istorija pakreipia gyvenimą netikėčiausiu keliu. Bet pagaliau mano knyga pateko leidėjai į rankas, ji perskaitė ir pasakė: „Oho. Išleiskim ją.“