Apie baimės priežastis ir pasekmes

Lygiai prieš savaitę porą dienų gulėjau lioninėje. Nieko rimto, bet tikrai buvo baimės (nesinorėjo pagimdyti anksčiau laiko). Iškart paprašiau vyro, kad atvežtų porą knygų, tai viena iš jų buvo būtent „Baimė“. Ją buvau „ant dienų“ pasičiupusi bibliotekoje. Pastaruoju metu mačiau, kad daug kas ją skaito. Žodžiu, nusprendžiau paskaityti ir aš. Juolab, kad aprašymas pasirodė intriguojantis.

Tai va, skubu jums aprašyti, ką manau… o manau, kad knyga visai nieko, bet tikrai nėra tokia puiki, kaip kad dauguma sako. Pripažinsiu, pastaruoju metu esu gana kritiška… gal čia nėštumo hormonai kalti? Na, bet rašysiu atvirai ir negražbyliaudama.

Tai va, knygoje aprašoma vienos šeimos istorija, kurią pasakoja tos šeimos „galva“ – tėtis. Prasideda viskas nuo to, kad lanko jis kalėjime savo senuką tėvą, nuteistą dėl žmogžudystės. Nužudytasis žmogus – istorijos pasakotojo kaimynas. Kas, kaip ir kodėl nutiko? O gi viskas iš didelės baimės…

Baimė įvairiais pavidalais persekioja pasakotoją nuo pat vaikystės, o kulminaciją pasiekia jau sukūrus šeimą ir praauginus vaikus. Ji susijusi su keistuoliu nauju kaimynu, kuris šeimos gyvenimą ima versti aukštyn kojomis.

Knygoje nėra labai daug veiksmo, bet gausu prisiminimų. Jie mane vietomis erzino, bet, manau, buvo svarbi knygos dalis, nes nejučia kvietė apmąstyti tokius klausimus kaip: – Iš kur kyla baimės?
– Ar visos jos yra pagrįstos?
– Ar baimės akivaizdoje visuomet elgiamės adekvačiai?
– Ką tėvai gali padaryti dėl savo vaikų?
– Kokią įtaką mums daro vaikystės traumų ignoravimas?

Nors susiskaitė viskas gana lengvai, vietomis mane labai erzino pats pasakotojas – nevyriškas, vis trypčiojantis vietoje, pasimetęs. Norėjosi čiupti jį už pakarpos ir kaip reikiant pakratyti,

Reziumuojant, penkiabalėje sistemoje knygai skiriu ketvertą.