Apdovanojimus šluojantis Stuarto MacBride’o trileris: visi nusipelno galimybės pasitaisyti. Knygos „Tamsus kraujas“ ištrauka

Geriausi Škotijos pareigūnai gaus progą įsitikinti, kad pradėti gyvenimą iš pradžių gali būti be galo sunku. Tačiau visi nusipelno galimybės pasitaisyti…

Ričardas Noksas – praeityje smurtinis prievartautojas, nuteistas tik už vieno seno žmogaus išprievartavimą (bet įtariamas ir kelių kitų), pripažino padarytas skriaudas, atrado Dievą ir nori likti savo močiutės namuose Aberdyne, o ne gimtajame Niukasle. Jis nori pamiršti juodą praeitį. Arba tik taip sako…

Kriminalistas seržantas Loganas Makrėjus nesidžiaugia, kad buvo įtrauktas į komandą, kuri turės padėti žiauriam prievartautojui įsikurti Aberdyne. Bet blogiausia – pareigūnui tenka dirbti su žmogumi, įkišusiu Noksą už grotų, – vyresniuoju kriminalistu komisaru Danbiu iš Nortumbrijos policijos, kuris neva atvyko „prižiūrėti proceso“.

Tačiau netrukus viskas pasisuka labai netikėta linkme…

Edinburgo gangsteris Peilis Malkas nori pasipelnyti iš besivystančio Aberdyno statybų bumo. Vietinis nusikaltėlių pasaulio šulas Hemišiukas Movatas rezga grėsmingus Logano ateities planus. O Nokso praeitis vis nenori jo paleisti. Loganas ir komisarė Styl turi rūpinasi ne tik Noksu, bet ir siekia atskleisti, iš kur atsirado daugybė padirbtų prekių bei pinigų, kas ginkluotas nupjautu kūju apiplėšinėja juvelyrines parduotuves ir kur, po galais, dingo informatorius Stivas. Pastarasis prapuolė slapstydamasis vienoje iš Malkolmo statybviečių. Galiausiai randamas palaidotas betone. Regis, dar būdamas gyvas…

Šis detektyvas gal ir nėra toks baisus kaip kitos S. MacBride‘o knygos, bet nepaleidžia iki paskutinio puslapio.

Knygą iš anglų kalbos vertė Margarita Vilpišauskaitė.

Kviečiame susipažinti su ištrauka iš knygos „Tamsus kraujas“:

Nusmurgęs Logano fiatas barbėdamas sustojo, o variklis vėsdamas sukaleno it genys. Patį orderį susiveikti nebuvo sunku, bet kol įvertino rizikas ir surengė pasitarimą bei suorganizavo ginkluotą komandą, jau buvo pusė aštuntos.

Sėdėdama keleivio pusėje Styl dviem pirštais tapšnojo juodą plastiką, užtrauktą ant lango.

– Tai čia, vadinasi, stilius, ar ne?

– Gal nori pareiti namo pėsčiomis?

Jie pasistatė mašiną siauroje šalutinėje gatvelėje, į šiaurę nuo Balmedžio, iš kur puikiai matėsi visas veiksmas. Anguso Bleko pateiktu adresu, kuriuo turėjo rasti Galagerį su Jeitsu, buvo smulkus žemės ūkis Dievo užmirštame užkampyje. Namukas skendėjo tamsoje, languose degė gintarinė šviesa; vienoje pusėje riogsojo pora apgriuvusių ūkinių pastatų, pabirus granito luitus baigė uždengti sniegas; stovėjo ir didelis tvartas tamsiai raudonomis durimis. Niekur nebuvo matyti nežymėto autobusiuko, kuriuo atkeliavo aštuonių žmonių ginkluota komanda.

– Kodėl aš nieko nematau? – Styl prisispaudė prie priekinio lango, ant smulkiais įbrėžimais nusėto stiklo žybtelėjo oranžinis jos traukiamos cigaretės atspindys.

Loganas parodė į porą juodų siluetų, lėtai slenkančių palei akmeninę tvorą.

– Štai ten. Styl išsitraukė radijo stotelę ir nuspaudė mygtuką.

– Ko taip lėtai?

– Kad čia žiauriai šalta.

– Vai vai. Judinkit subines. Nelauksime čia visą naktį.

Tada pasigirdo prislopintas balsas:

– Jėzau, ji tikras košmaras.

– Girdėjau!

Ir ryšys nutrūko.

Loganas susidėjo rieškučias, papūtė į jas.

– O kaipgi visos tos nesąmonės apie mokėjimą dirbti komandoje, dėl kurių pisai man protą?

– Ką nori pasakyti?

– Noriu pasakyti, kad atvarai į Byčio susitikimą ir neleidi man papasakoti apie Galagerį su Jeitsu. ]Ji įsikišo cigaretę tarp dantų, prisidegė ir išpūtė dūmų debesį, šis pasklido ant priekinio stiklo.] – Bytis yra durnius.

Neįtikėtina.

– Kodėl, kai aš sakau, kad jis durnius, elgiuosi negražiai, bet kai taip sakai tu…

Styl trenkė jam į krūtinę atgalia ranka.

– Ššššš!

– Ne. Vienos taisyklės galioja…

Ji trenkė jam dar kartą.

– Tenai, apuoke tu.

Ji bedė pirštu per sniegą į pagrindinį kelią, kur į ūkio keliuką suko didelis autobusiukas, šokčiojantis ir krypuojantis ant ledinės išraustos dangos. Styl vėl sugraibė stotelę.

– Visos komandos, stokit į savo pozicijas. Turime lankytojų…

– Eina švilpt. Aš iki papų paskendęs pusny.

– Man nusišikt net jei būtum iki papų įklimpęs į ryklių privisusius tamponus: užčiaupi srėbtuvę ir nejudini subinės!

Didysis autobusiukas kratydamasis įriedėjo pro vartus, sudėtingai manevruodamas apsisuko ir atbulas privažiavo prie tvarto durų – raudonos stabdžių lempos apšvietė krintantį sniegą ir išmetamąsias dyzelinio kuro dujas.

Styl nubėrė pelenus po kojomis.

– Kaip manai – bando susirinkti daiktus ir pasipustyti padus nesusimokėję nuomos?

Vairuotojas iššoko iš kabinos ir nugurgždėjo iki trobelės neužgesinęs variklio.

Loganas pasuko raktelį spynelėje, ir fiatas aimanuodamas užsivedė.

– Kokį velnią čia darai?

– Imuosi iniciatyvos… – Užgesinęs šviesas jis nuriedėjo šalutine gatvele pirmyn, orientuodamasis tik pagal blausiai švytintį sniegą. – Kas vyksta?

– Vairuotojas sugrįžo… Jis turi du parankinius… Jie eina link autobusiuko galo…

Fiato šoną šaižiai perbraukė dygliakrūmis ir apibraižė Logano langą.

– Jie atidarė tvarto duris… Uždegė šviesas… Šūdas, nieko nesimato – negi negalėjai normaliai susitvarkyti to prakeikto lango? – Ji vėl numygė radijo stotelės mygtuką. – Kas ten vyksta?

– Mes baigiam sušalti.

– Donaldai, neversk manęs ten ateiti, kitaip suvarysiu tau batą tiesiai į…

– Regis, kažką iškrauna iš autobusiuko galo.

Loganas pagaliau išsuko į pagrindinį kelią, priekiniai fiato ratai mėtėsi į šalis ieškodami atramos.

– Visi į pozicijas.

– Pagaliau!

Sumauti stabdžiai neveikė. Loganas numynė pėdą iki pat dugno, ir mašina slystelėjusi sustojo nepataikiusi į ūkio keliuko galą. Nemačiomis kiek pavažiavęs atbulomis, vėl nukreipė mašiną tinkama linkme. Jis lėtai įvažiavo į kelią.

– Šūdas… – Palei vieną kraštą ėjo griovys, kurio briaunos nesimatė, nes pakilęs vėjas ėmė pustyti sniegą į priekinį stiklą.

– Pirma komanda – pasiruošusi.

– Ketvirta komanda – aha, mes jau irgi.

– Trečia komanda – savo vietose.

– Antra komanda – blemba, į kažką įlipau…

– Gerai, paklausykite – Styl įtraukė dūmą, kad pasisemtų įkvėpimo. – Niekas nepalįs po kulka. Ir nenušaus ko nors kito. O svarbiausia, man nereikės pildyti jokių papildomų popierių, aišku?

Pasigirdo vienbalsis choras:

– Taip, ponia.

– Kaip jūsų niekas nevadins?

– Nevykėliais.

– Gerai. Raselai, perduodu juos tau.

Loganas girdėjo, kaip ginkluotojo būrio vadas duoda nurodymus. Tuo metu mažytis fiatas kretėdamas vinguriavo taku. Įpusėjęs kelią iki namuko, Loganas ir vėl numynė stabdžius, šiaip ne taip sustojo. Užtraukė rankinį.

– Kelio užtvara.

Styl patraukė pečiais.

– Tiks ir taip.

Greičiausiai tai nebuvo būtina, bet bent jau dabar jie nepaspruks su autobusiuku.

– Visos komandos, laukite mano signalo. Ir… pirmyn!

Inspektorė nuvalė priekinį stiklą rankove.

– Ką nors matai?

– Ne. – Vien autobusiuko žibintų aureolės ir trobelės langų šviesa. Visa kita pasiglemžė sniegas ir tamsa.

– Policija! Laikykit rankas, kad matyčiau!

– Siuzan klausė, ar norėsi dalyvauti.

– Kur? – Loganas išjungė variklį.

– Pasakiau laikyti prakeiktas rankas taip, kad matyčiau!

– Supranti, per… Kai ji gimdys.

Loganas nusivaipė mašinos salono tamsoje.

– Niekad apie tai nesusimąsčiau.

– Ant žemės. Ant žemės staigiai!

– Na, objektyviai žiūrint, vaikas tavo, tad jei…

– ŠŪDAS!

Šviesos blyksnis, palydėtas garsaus pokštelėjimo.

– Atvira ugnis! Sužeistas pareigūnas!

Trys atsakomieji blyksniai, o tada autobusiukas šovė pirmyn, žibintais apsišviesdamas sodybos keliuką.

– Lazai?.. Loganas grabaliojo saugos diržą.

– Lauk!

Jis nuspaudė avarinį, atplėšė duris ir išvirto lauk į sniegą. Autobusiukas didino greitį ir lėkė keliu tiesiai į juos.

O, šūdas. Tikrai nestabdys.

Jis puolė prie akmeninės tvoros kabindamasis į slidžius akmenis. Viršutinė nesumūrytų akmenų eilė pasidavė, ir Loganas nugarmėjo žemyn į stingdantį baltumą kitapus, aplinkui byrant akmenims.

TERKŠT! Dūžtančio stiklo garsas. Linkstančio metalo cypimas.

Keiksmai.

Loganas sunkiai atsistojo, nuo šalčio gėlė veidą ir rankas. Pažvelgė per tvorą. Fiatas buvo maždaug per du metrus pasislinkęs nuo tos vietos, kur jį paliko, stovėjo skersai kelio – galas griovyje, vienas žibintas iškultas, priekinis bamperis atsikabinęs, variklio dangtis suglamžytas it susiraukęs metalinis snukis. O autobusiukas atrodė lyg niekur nieko.

Prie vairo sėdintis vairuotojas mirksėjo ir purtė galvą. Jis buvo atšiauraus veido drimba, apšepęs kaip Lemis iš „Motörhead“.

– Gaidy tu! – Loganas persirito per išverstą akmenų tvorą, perbėgo sniegu ir prišoko prie vairuotojo durelių. – Čia mano mašina! – Atplėšė dureles ir ištempė vyriškį ant sniego.

Atsispyręs norui spirti į pautus, Loganas išsitraukė policininko pažymėjimą ir prispaudė jį Lemiui prie veido.

– POLICIJA! – Apvertė jį ant pilvo ir uždėjo antrankius. – Tu suimtas.

Lemis tiesiog gulėjo ir niurnėjo.

Žinos, kaip važinėti neprisisegus… Loganas pašoko ant kojų. Styl – kur, po velnių, Styl? Jis nuskubėjo prie mašinos. Keleivio vietoje Styl nebuvo. Griovyje – taip pat.

Vėl išgirdo keiksmus.

– Inspektore? – Loganas nuklampojo per griovio sniegą ir pažvelgė į laukymę už tvoros. Styl gulėjo aukštielninka, statmenai įsikandusi cigaretę, kurios dūmas kilo tiesiai į dangų.

– Inspektore? Ar viskas gerai?

Ji nepakilo. Tik iškėlė ranką.

– Arba man tas empatinis nėštumas ir ką tik nubėgo vandenys, arba truputį apsisiusiojau.

Styl atsišliejo į tvarto sieną ir perbraukė delnu veidą.

– Jis gyvens?

– Tam šmikiui pasisekė – šautuvas buvo tolokai, tad beveik viską sugėrė liemenė. Gavo truputį šratų į rankas ir smakrą, bet daugiau nieko. – Ko nepasakytum apie Normaną Jeitsą.

– O tas kitas?

– Priklausys nuo to, kaip greitai atvyks greitoji. Ar bent matei, į ką panaši mano sumauta mašina?

– O ką aš jiems sakiau? Nepalįskit po kulka, nieko nenušaukit. Kodėl tie asilai niekad nesiklauso? – Ji paspyrė vieną iš gausybės dėžių, besimėtančių tvarte, bet, užuot atsitrenkusi į lentynas, sustatytas palei grubias akmenines sienas, dėžė įplyšo, ir jos batas įstrigo skylėje. – Šūdas…

– Juk neturėjo iš ko rinktis, ką? Komanda prisistatė, jis šovė, o jie jį nukenksmino.

– Nuimk nuo manęs šitą sušiktą daiktą! – Ji šokinėjo ant vienos kojos. – Ir išvis koks debilas pasiima į ginkluotąjį būrį šautuvą?

Loganas nutraukė jai nuo kojos dėžę ir apsidairė po tvartą: visos keturios sienos apstatytos lentynomis, prigrūstomis dėžių ir konteinerių; ant grindų pilna palečių, kad kiti daiktai nesiliestų su suplūkta žeme. „Grant’s Vodkai“ buvo skirtas atskiras skyrius. Jis atplėšė dėžę, išsitraukė butelį ir perskaitė etiketę.

– Padirbinys.

– Nesąmonė.

Loganas padavė jai butelį.

– Nematai nieko įtartino? Ji suraukusi antakius pažiūrėjo.

– Rašoma ne varykla, o darykla.

– A… – Ji sumojo kur kas greičiau nei jis pats. – Spėju, kad dauguma šių daiktų, jei ne visi, bus padirbti.

– Taip, koks įžvalgumas, Šerlokai. Manau, kad ir pati būčiau susiprotėjusi. – Ji garsiai atidarė dar vieną dėžę. – Gal domintų padirbti „Calvin Klein Obsession“?

– Ne.

Styl sugrūdo dėžutę atgal į dėžę.

– Na, aišku tik viena – Peilis Malkas nepagirs pono Galagerio sužinojęs, kad šis praganė padirbtų prekių siuntą. Vargšelis. – Ji išsišiepė. – Gal nori pabarstyti druskos ant žaizdos?

Lauke nuo tvarto iki atidarytų palikto autobusiuko durelių driekėsi padrikas supakuotų plaukų žnyplių, skaitmeninių radijo imtuvų ir kitų gėrybių takas. Lyg paliktas apsivogusių Jonuko ir Grytutės.

Loganas nusekė Styl per sniegą į trobelę. Viduje trenkė kariu ir karčiai salsvu kanapių pustoniu.

Galageris buvo svetainėje, surakintas antrankiais sėdėjo ant medinės valgomojo kėdės – trys konstebliai laikė nukreipę ginklus į skirtingas jo anatomijos dalis. Jis buvo stambus raumens luitas su kastuvo formos galva, tatuiruote, lendančia pro tamsiai rudo multino džemperio kaklą, ir viena užtinusia akimi, ant kurios jau ėmė ryškėti violetinė mėlynė.

– Noriu sušikto advokato, – pasakė jis su netikėtai aukšto tono Faifo akcentu.

– O aš noriu, kad Helen Mirren išvoliotų mane šokolade ir nulaižytų kaip kokį „Eskimo“, bet tai dar nieko nereiškia. – Styl sudribo ant sofos. – Kam tu dirbi?

– Nieko nesakysiu.

– Kad mes ir taip žinom, tik norim išgirsti iš tavęs. – Ji išsitraukė cigaretes ir pasiūlė pasivaišinti visiems, išskyrus Galagerį. – Kaip manai, ar Peilis Malkas labai apsidžiaugs išgirdęs, kaip šįvakar pasirodei?

– Policijos įgaliojimų viršijimas. Jūs, šikniai, užmušėte tą bičą.

Še tau ir tarpusavio pagarba tarp padirbinėtojų ir narkotikų prekeivių.

– „Tą bičą“? – Loganas priėjo prie džiugiai degančios malkinės krosnelės. – Juk negražu taip kalbėti apie savo draugelį Normaną Jeitsą, ką? Pasak Lodijos ir Borderso, judu tapot neišskiriama porele po to, kai paėmėte tą Lito paštą.

Styl linktelėjo.

– Labai romantiška.

Jis šniurkštelėjo.

– Prieš tai akyse nebuvau jo matęs.

Loganui nuo kelnių ėmė kilti garas.

– Kur yra Endriu Konelis? Tas dičkis su milžinišku šunimi. Jis turėtų būti tavo bosas.

Galageris pažvelgė į jį viena mėlyna akimi.

– Sustojau ten tik paklausti, kur važiuoti. Prieš tai nesu tų vyrukų matęs…

– Saugai savo kailį, mes suprantame. – Styl atsistojo. – Sušiktas samdinys nieko mums nepapasakos. Tempkit šitą asilą į nuovadą.

*

Prireikė pasitelkti keturis kresnus policininkus, jų autobusiuką, vilkimo virvę ir krūvą keiksmažodžių, kad iš griovio būtų ištrauktas Logano fiatas. Mašina dunkstelėjo ant apsnigto kelio, priekinis buferis nukrito, o variklio dangtis sujudėjo aukštyn žemyn, lyg juokdamasis iš jo.

– Prakeikimas… – Loganas žiūrėjo į sumaitotą laužą.

Ginkluotosios komandos vadovas šypsodamasis patapšnojo jam per petį.

– Ji buvo nužudyta iš gailesčio.

– Atsiknisk, Raselai.

Raselas pamojavo likusiai komandai.

– Nutempsime ją atgal į sodybą, o prideramai palaidosi vėliau.

Loganas atplėšė vairuotojo dureles ir įmetė į vidų sulankstytą buferį, tada pažvelgė į raktelius, vis dar besisupančius spynelėje. Pasilenkė ir pasuko.

Fiato starteris sugurgė ir suvaitojo.

– Dieve, o tu tikrai neprarandi vilties, ar ne? – Raselas papūtė į rankas. – Nagi, liaukis. Greitajai reikia…

Variklis paspringo ir skausmingai suniurzgė.

– Prakeikimas. – Ginkluotosios komandos pareigūnas žengtelėjo atgal ir iškėlė rankas į viršų, apšviestas vienintelio sveiko fiato žibinto. – JIS GYVAS!

Loganas pervėrė jį žvilgsniu.

– Raselai, turbūt žinai, kad esi tikras bjaurybė.