Antroji Aušrinės Tilindės knyga paauglius nukelia į šešėlių pasaulį, ten, kur žmonės virsta žvėrimis

Baseinas su raibuliuojančia varno plunksna, žmonės, galintys keisti savo pavidalą, apšepę, pavojingai atrodantys vyrai, geležinė plaukimo trenerės ranka, apdulkėjusi palėpė su senomis knygomis, – rodos, ir antrojoje Aušrinės Tilindės knygoje paaugliams „Dvylika kruvinų plunksnų“ yra viskas, ko reikia psichologiniam siaubo romanui.

„Dvylika kruvinų plunksnų“ – antroji leidyklos „Alma littera“ literatūros konkurso jaunimui 2023 metų nugalėtojos A. Tilindės knyga. Pirmoji – „Šiurpnakčio istorijos“, už kurią autorė ir buvo apdovanota leidyklos premija, jau rado savo kelią į skaitytojų širdis.

Greičiausiai ras ir ši – mistiniame psichologiniame trileryje „Dvylika kruvinų plunksnų“ A. Tilindė susuko šiuolaikišką klasikinės pasakos „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ versiją. Tik gerokai siaubingesnę.

Abi knygas iliustravo Roberta Railaitė. Jos nespalvotos, paslaptingos, komiksų ar animės stiliaus iliustracijos papildo Aušrinės sugalvotą tamsių šešėlių pasaulį.

Kai tarp paauglių ima plisti šiurpūs ir paslaptingi „Youtube“ vaizdo įrašai apie iki šiol tik legenda buvusius skinvokerius – žmones, galinčius keisti savo pavidalą, – dvylika Augustės plaukimo komandos draugų dingsta tarsi į vandenį, o ji pati nebegali ištarti nė žodžio. Kažkas šiurpaus, slypinčio ekrano šešėliuose, yra gerokai arčiau Augustės, nei ji gali įsivaizduoti, o riba tarp realaus ir virtualiojo pasaulio vis labiau išsitrina. Reikia rinktis – gyventi realiame pasaulyje ar virtualių šešėlių karalystėje.

Su antrąją knygą parašiusia teisininke A. Tilinde kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Knygos pavadinimas „Dvylika kruvinų plunksnų“ lyg ataidi iš žinomos pasakos apie dvylika brolių juodvarniais lakstančių. Ar čia galima rasti sąsajų?

– Pasaka „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ yra mano knygos pagrindas. Juk senųjų pasakų niekas nebeskaito, tiesa? Juk jos nebeaktualios, senoviškos ir tuo atbaidančios – tarsi nebeturinčios atgarsių šiandienoje.

Knygos idėja norėjau parodyti, kad pasaka nėra tik pasaka, ji ir pamokymas, ir iš kartos į kartą perduodama išmintis. Ar turėtume numarinti šią išmintį vien dėl to, kad jos pateikimo forma yra pasenusi ir vaikams nebepatraukli?

Šiuolaikinės pasakos, kurias skaito vaikai, yra maginės pasakos, tačiau tos senosios, tikrosios, kuriose magija nėra tokia graži ir trykštanti vaivorykštėmis, o pabaiga – ne visuomet maloni, siunčia svarbią žinutę ir turi kur kas daugiau vertės, nei iš pirmo žvilgsnio matome. Labai norėjau vaikams parodyti, kad visos pasakos gali būti šiuolaikiškos, svarbiausia, kaip jas suprantame, ko iš jų pasimokome.

– Ar gali būti, kad tavo knygos atsiradimui padarė įtakos 2021 metais pasirodęs kino filmas „Skinwalker“? Kaip iki tavęs atkeliavo istorija apie žvėrimis tampančius žmones?

– Tiesą sakant, įtakos nepadarė, nes filmo iki šiol dar nesu mačiusi. Didžiausios energijos knygai suteikė „Youtube“ vaizdo įrašai, kuriuos paaugliukai žiūri ir vertina kaip tikrus. Kai šiuos vaizdo įrašus parodė dukra, likau apstulbusi, kad vaikai tokią, regis, absurdišką, informaciją priima kaip tikrovę. Tuomet pagalvojau – duodame vaikams į rankas tokius galingus įrankius kaip internetas, bet nesuteikiame pakankamai žinių, kaip su jais elgtis saugiai. Ir staiga man toptelėjo skinwalker legendos asociacija su mūsiške pasaka apie varnomis pavirtusius brolius, na, ir tada nebegalėjau siužeto sustabdyti – jis tiesiog savaime atsirado galvoje.

– Kaip išdrįsai leistis į šešėlių karalystę?

– Buvo ne viena priežastis. Pirmiausia, žinoma, norėjau prikelti naujam gyvenimui mūsų senąją pasaką „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“. Tuo pat metu įdomiai ir netradiciškai pateikti saugumo internete temą. Ir, trečia, paieškoti atsakymo – iš kur atsiranda raganos arba blogi žmonės? Tokiais gimstama ar tampama?

Smagu, kad dabar kur kas labiau rūpinamės vaikais, juos saugome, vežiojame iš taško A į tašką B, ruošiame maisto dėžutes į mokyklą, prižiūrime, su kuo draugauja. Nors vaikai yra tikrai gudresni, nei mes buvome jų amžiaus, savarankiškumo ir atsakomybės – kur kas mažiau. Vaikai tarsi apsigyvena burbule, kur jokie pavojai neegzistuoja, viskas saugu, minkšta ir apgalvota. Ar tikrai taip yra?

Aš visada galvojau, kad jei vaikas bijo vandens, jį reikia saugoti ne nuo vandens telkinių, o mokyti plaukti. Pasaulis gali būti visoks, jame ne tik rožinės ir žydros spalvos, todėl turime su vaikais kalbėtis ir jautriomis, sudėtingomis temomis. Viena iš tokių – internetas ir anapus ekrano slypintys pavojai.

Tikrai ne visuomet žinosime, kur, ką ir su kuo veikia mūsų vaikas, kad ir kaip to norėtume. Kažkuriuo etapu netgi nebebūsime pakankamai kompetentingi žinoti apie tai, kaip naudojamos vaikų pamėgtos programėlės. Bet jei nuo ankstyvo amžiaus imsime kalbėtis apie saugumą – gatvėje, autobuse, internete ir panašiai, vaiko galvoje tikrai atsiras signalizacijos mygtukai, kai nutiks neaiški situacija ir prabus jausmas, kad galbūt šioje situacijoje ne viskas gerai ir ne taip, kaip atrodo. Tad, jei ši mano knyga paliks vaikams šiokį tokį signalizacijos mygtuką, būsiu pasiekusi savo tikslą.

– Ar žinai, ką reiškia mergaitei draugauti su berniukais? Ar turėjai draugų berniukų savo vaikystėje?

– Mano vaikystė prabėgo tik tarp berniukų. Nežinau, kiek tai buvo „Tomo Sojerio“ įtaka, bet pati buvau pasiutusi, norinti nuotykių, besikarstanti medžiais, žvejojanti, statanti medžio namelius ir palapines, žaidžianti futbolą ir landžiojanti po apleistus namus. Turėjau atskirą komplektą rūbų, kuriuos galėjau ištepti ir jaustis visiškai laisva savo nešvariuose nuotykiuose. Su lėlėmis visai nežaisdavau, buvau tikra mergaitiška Tomo Sojerio versija, o didžiausia svajonė – kieme žaisti Kalio Bliumkvisto Rožių karus. Tik kad tie mano berniukai, žaidimų draugai, nedaug knygų skaitė, tad mano idėja jų nežavėjo.

Kurdama ryšį tarp pagrindinės herojės Augustės ir jos komandos draugų berniukų, norėjau parodyti gražų, jautrų, šmaikštų, kartais globėjišką vaikų santykį. Žiūrėdama į vaikus, sumerkusius nosis į telefonus, ilgiuosi tokio vaikiško ryšio.

– Iš kur atkeliavo knygos idėja? Ką tau reiškia baseino įvaizdis?

– Kadangi knygai reikėjo sugalvoti dvylikos artimų berniukų ir vienos mergaitės grupę, – šiais laikais juk paauglių neįtikintum istorija apie dvylika brolių ir vieną sesutę, vienintelis logiškas sprendimas buvo sporto būrelis. Rimtame sporte, kur daug pastangų, aistrų, pergalių ir nusivylimų, komanda tampa artima, palaikanti, kaip vienas kumštis. Kadangi mano dukra lanko Lietuvoje atgimstančią sporto šaką – šuolius į vandenį, turėjau naują įdomią terpę su puikia nuosava konsultante (šypsosi).

– Kodėl sugalvojai tokią knygos struktūrą – dvi mergaitės, dvi skirtingos istorijos?

– Idėja apie skirtingų mergaičių istorijas kilo spontaniškai. Norėjau, kad abi mergaitės atkeliautų iki tam tikro psichologinio momento vienu metu, bet pasirinktų skirtingus kelius – viena panirtų į save, užsidarytų nuo pasaulio, nesvarbu, ar savo, ar ne savo noru, o kita grįžtų į visuomenę, ieškotų atsakymų, dalytųsi bėdomis su artimaisiais. Galiausiai šis skirtingas pasirinkimas turėjo nulemti visą istorijos baigtį. Tikiuosi, tai bus dar viena pamoka vaikams, kaip svarbu neatsiriboti ir neužsidaryti nuo pasaulio, nes vienišumas gali tave tiesiog praryti…

– Kiek istorijos knygoje siejasi su realiu gyvenimu – istorijomis iš spaudos, pavyzdžiui? Ar jas renki? Pasilieki mintyse kitoms savo knygoms?

– Kai sugalvoju tam tikrą idėją ir pradedu mąstyti apie siužetą, apninka jausmas, kad ne aš rašau istoriją, o ji ateina per mane. Grįžta sutiktais žmonėmis, išgirstomis žiniomis, matytais vaizdais, perskaitytomis knygomis. Šioje knygoje – pamatytais vaizdo įrašais „Youtube“. Viskas staiga ima ir susidėlioja, net nespėju užrašinėti.

– Knyga išties pilna siaubo, nuolatinio laukimo, kad tuoj tuoj kažkas įvyks. Kaip tau pavyko išlaikyti įtampą?

– Pirmąją savo knygą „Šiurpnakčio istorijos“ rašiau tiesiog taip – turėdama idėją ir pagrindinę mintį ar tam tikrą vertybę, o „Dvylika kruvinų plunksnų“ skyrius dėliojau labai nuosekliai, apgalvodama abiejų istorijų niuansus, veikėjų bruožus, įvykius. Tam tikri dalykai turėjo atsiskleisti tik tam tikru metu, kad skaitytojas pernelyg greitai neimtų nutuokti, kaip čia knygoje viskas supinta. Tad turėjau ant lapo pasidariusi specialią lentelę su dvylika skyrių abiem istorijoms ir konkrečiais įvykiais / bruožais / veikėjais, kurie turėtų tame skyriuje būti aptarti, o vėliau sugrąžinti į kitus skyrius. Manau, tik nuoseklus, apgalvotas siužetas leidžia sukurti gerą siaubo istoriją ar detektyvą.

– Kaip knygą įvertino dukra? Kaip ji apibūdino knygą?

– Kol kas jai tai – pati geriausia siaubo knyga, bent jau taip sako (šypsosi). Bet pirmasis jos įspūdis buvo visai kitoks. Įdomiausia, kad knygos rankraštį ji nesustodama perskaitė per septynias valandas ir gale ant manęs labai supyko.

„Na, kaip čia taip? – tada galvojau. – Juk skaitė taip įsitraukusi, negalėjo atsiplėšti…“

Labai daug kalbėjomės su dukra apie knygos temas ir išdėstymą, kuris tikrai nėra įprastas jauniems paaugliukams. Galiausiai suvokiau, kad vaikai yra pratę skaityti siaubo, magines – fantastines knygas, kuriose jie ir lieka tame magijos lygmenyje. Jame saugu, nes tai – netikras pasaulis, nors pabaiga ir ne visuomet laiminga. „Dvylikos kruvinų plunksnų“ pabaiga skaitytoją parbloškia atgal į realybę, bet čia ir visa knygos pamoka.

– Kokių atsiliepimų sulaukei iš paauglių? Kaip manai, ar jie perskaitė tavo žinias, kurias siunti knygoje?

– Kol kas atsiliepimų dar nėra daug, bet tiek, kiek jų yra, verčia mane džiūgauti, nes knyga patinka ir tėvams, ir vaikams. Iš tiesų šiek tiek gaila – jaunieji paaugliukai dar mažai siunčia atgalinio ryšio, dažniau parašo jų tėvai ar knygą perskaitę suaugusieji. Todėl visada labai džiaugiuosi, kai vienoje ar kitoje aplinkoje atsiranda mano knygą perskaičiusių vaikų – tada prilimpu prie jų ir neatstoju, kol visko neišklausinėju.

– Paklausiu, ko tu klausi savo skaitytojų knygoje, – ar kada nors bent vieną trumpą akimirką buvai sudvejojusi – gal gyveni pasakoje kaip tik dabar?

– Beveik kiekvieną dieną (juokiasi). Šešiolikos metų buvau patekusi į rimtą avariją, nuo tada požiūris į gyvenimą ir jame man suteiktas dienas gerokai pasikeitė.

Pasakos nėra pasakos, jos – gyvenimo pamokos, kurias nežinia, dėl kokių priežasčių vaikams dabar pateikiame tik šviesias ir spalvotas. Juk tikroji undinėlė pavirto jūros puta, tiesa? Pasakų būna visokių, kaip ir dienų – ir juodų, ir spalvotų. Tik klausimas, kokias pamokas išsinešime iš jų ir kokie pasiliksime patys.

– Knygoje yra jautri padėka tėčiui už kelionę į pasakų pasaulį. Kokius prisiminimus nešiojiesi iš vaikystės?

– Tėtis – pirmasis ir pagrindinis vedlys į knygų karalystę, skaitydavęs man knygas nuo ankstyvos vaikystės. Kiekvieną vakarą ir visais savaitgalių rytais. Atsimenu, kaip nubusdavau dar prieblandoje ir šeštadienio rytą su knyga bėgdavau pas tėtį. O jis niekada nebuvo pasakęs, kad dar per anksti, dar pamiegokime. Manau, kad nebūtų nė vienos mano parašytos knygos, jei ne tėtis. Gaila, nesuspėjau jam to pasakyti, bet tikiu, kad širdyje jis tai žinojo.